Kategorija: Uncategorized

Vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO įvyko dvidešimt penktoji tarptautinė Vilniaus knygų mugė, pasitikusi lankytojus su tema „Kukutis eina į knygų mugę“. Keturias dienas šurmuliavusi mugė tapo didžiausia metų literatūros ir kultūros švente Lietuvoje, subūrusia rašytojus, skaitytojus, leidėjus ir knygų mylėtojus iš viso pasaulio. Paskutinę knygų mugės dieną įvyko organizatorių diskusija apie jubiliejinę mugę, diskusijoje apie renginio reikšmę kalbėjosi Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto nariai: Lolita Varanavičienė, Gytis Vaškelis, Agnė Begetė, Vilius Vaičekauskas, Sigita Pūkienė, Rimantas Kmita, Jolita Steponaitienė, Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, Jaunųjų skaitytojų salės kuratorė Indrė Zalieskienė ir mugės dalyviai bei svečiai.

 

Daugiau jaunimo, kūrybos ir įtraukties
Šių metų knygų mugė džiugino išaugusiu jaunųjų skaitytojų skaičiumi – lyginant su ankstesniais metais, jų buvo beveik dvigubai daugiau. Pasak Jaunųjų skaitytojų salės kuratorės Indrės Zalieskienės, itin didelio populiarumo sulaukė atviro mikrofono renginiai, kuriuose jauni kūrėjai skaitė savo kūrybą, diskutavo ir dalinosi idėjomis.

Svarbiu mugės akcentu tapo bibliotekų įsitraukimas – Jaunųjų skaitytojų salės Bibliotekų erdvėje daugiau nei 30 Lietuvos bibliotekų pristatė savo edukacines programas. Šiemet pastebėta nauja tendencija – bibliotekų veiklose dominavo rankų darbas, grįžimas prie gyvo knygos pažinimo, mažiau dėmesio skirta technologijoms.

Mugėje taip pat vis daugiau dėmesio skiriama ir įtraukčiai. Kaip pabrėžė Audiosensorinės bibliotekos vadovė Inga Davidonienė, plečiasi knygų formatų įvairovė – popierines knygas papildo skaitmeninės ir taktilinės, leidžiančios skaityti ir tiems, kurie anksčiau savęs neidentifikavo kaip skaitytojų: „Anksčiau silpnaregiai, neregiai, disleksiją turintys žmonės retai jausdavosi laukiami knygų pasaulyje, bet dabar jie atranda naujus formatus, naujus autorius ir jaučiasi esantys šios bendruomenės dalimi. Tai – didžiulė vertė ir nauda“, – teigė ji.

 

Mugės erdvės ir turinio augimas
Ilgametė Vilniaus knygų mugės organizatorė, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė džiaugėsi, jog šiais metais buvo atvertos dvi naujos erdvės, leidusios surengti net 68 papildomus renginius, kuriems kitu atveju nebūtų likę vietos. Iš viso per keturias dienas mugėje įvyko 380 kultūrinių renginių konferencijų salėse ir renginių erdvėse – susitikimų su autoriais, diskusijų, koncertų, apie 400 susitikimų su autoriais bei renginių dalyviais stenduose ir 55 renginiai Muzikos salėje. Taip pat vyko daugiau nei 130 bibliotekų, muziejų, leidėjų edukacinių užsiėmimų ir Jaunimo taško organizuoti renginiai.

Lolita Varanavičienė akcentavo, kad šiais metais skaitytojai išrankesni – renkasi tik itin kokybišką literatūrą. Jai antrino organizacinio komiteto narys Gytis Vaškelis, kuris taip pat džiaugėsi ir nauja rašytojų karta: „Šiais metais džiaugiamės aukščiausio lygio lietuviška proza ir poezija, mugėje paskelbtas Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas tai tik patvirtina.“

Svarbia mugės dalimi tapo ir ryšys tarp literatūros bei muzikos. Rašytojas Rimantas Kmita pastebėjo, kad vaikams ir jaunimui itin svarbu susitikti su lietuvių kalba kuriančiais menininkais: „Mano vaikai ir daugelis kitų vaikų čia susitinka mėgstamus atlikėjus, rašytojus – tai tampa dingstimi sugrįžti. Absoliuti dauguma muzikantų dabar dainuoja lietuviškai, o tai, nors jaunimas turbūt ir nesutiktų, kuria pasididžiavimo jausmą, stiprina mūsų kultūrinę tapatybę.“

Muzikos salės renginių organizatorė Agnė Begetė pridūrė: „Tai, kas čia sukurta, yra stebuklas. Tai nėra pavaldu įprastiems rinkos dėsniams – ši mugė gyvuoja iš idėjos, bendruomenės ir nuoširdaus atsidavimo.“

 

Tarptautinis dėmesys
Vilniaus knygų mugė įsitvirtina ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniame kontekste. Leidyklos „Aukso žuvys“ vadovė Sigita Pūkienė dalinosi, jog šiais metais mugėje pirmą kartą įvyko profesinis leidėjų susitikimas, kuriame dalyvavo svečiai iš įvairių Europos šalių.

„Esame labai dėkingi Lietuvos leidėjų asociacijai, Lietuvos kultūros institutui ir Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai už paramą šiai programai. Tai puiki galimybė užmegzti naujus ryšius ir stiprinti lietuvių autorių matomumą užsienyje“, – sakė ji.

Vilniaus knygų mugės ateitis
Renginyje kalbėjusi skaitytoja Diana sakė, jog šioje šventėje dalyvauja jau aštuoniolika metų, atvyksta kartu su bičiuliais ir bendraminčiais, kasmet pasidaro bendrą nuotrauką. „Labiausiai prašau nepanaikinti spausdintos knygų mugės programėlės“, – sakė ji.

Mugės organizatoriai pabrėžia, kad renginys jau pasiekė brandą ir buria lojalią skaitytojų bendruomenę. Šiemet lankytojų skaičius perkopė 55 tūkstančius – tai patvirtina, kad knygų mugė išlieka vienu svarbiausių kultūros įvykių Lietuvoje. Į eiles prie įėjimo ir automobilių stovėjimo aikštelių organizatoriai žvelgia su humoru: „Automobilių eilės ir laukimas prie kasų jau tapo nacionaline vertybe“, – šmaikštavo Gytis Vaškelis.

„Kukutis atėjo ir neišeis“, – reziumavo Lolita Varanavičienė, užsimindama, kad Vilniaus knygų mugė ir toliau augs bei keisis, tačiau išliks svarbiausia literatūros švente Lietuvoje.

Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

 

Vasario 27 – kovo 2 d., Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO įvyks dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė, pasitiksianti lankytojus su tema „Kukutis eina į knygų mugę“. Per ketvirtį amžiaus mugė tapo itin svarbiu kultūriniu įvykiu, kasmet sukviečiančiu dešimtis tūkstančių skaitytojų, atvykstančių net iš svetur. Mugės išvakarėse kalbiname Amerikoje gimusį lietuvį bibliotekininką, žurnalistą Raimundą Lapą apie jo milžinišką asmeninę biblioteką ir tūkstančių autografuotų knygų kolekciją, Vilniaus knygų mugės išskirtinumą bei ypatingus susitikimus joje.

 

Analogų neturinti Vilniaus knygų mugė

R. Lapas jau daugiau nei dešimtmetį – nuo 2012 metų – ištikimai lankosi Vilniaus knygų mugėje. Kiekvieną apsilankymą kruopščiai dokumentuoja ir savo įspūdžiais dalijasi Čikagoje spausdinamo laikraščio „Draugas“ puslapiuose. Aprašydamas pirmąjį apsilankymą mugėje, R. Lapas negailėjo kritikos dėl tuo metu, jo manymu, per mažo renginio tarptautiškumo, tačiau dabar, paklaustas, kas jį vis sugrąžina į šį renginį, jis pabrėžia susitikimų ir mugės kultūrinės reikšmės svarbą:

„Viena pagrindinių priežasčių – susitikti su bendraminčiais ir bičiuliais, – teigia jis. – Vienas šilčiausių mano knygų mugės prisiminimų – malonus susitikimas su kalbotyrininku Zigmu Zinkevičiumi. Su juo buvau pažįstamas dar nuo 1976 metų, kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje. Sykį neplanuotai sutikau savo gerą bičiulį iš Vašingtono dr. Vitolį Vengrį, parengusį ne vieną knygą bei studiją apie senuosius ir naujuosius lietuviškus ekslibrisus. Tąkart jis man padovanojo savo parengtus ekslibrisų katalogus, žinoma, su autografu bei dedikacija.“

 

„Vilniaus knygų mugė visada turėjo savo šarmą. Beprotiškai pasiilgau Vilniaus ir pačios mugės. Ji yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, ir niekas šito negali iš manęs atimti ar išbraukti“, – sako pašnekovas.

Įdomu tai, kad be knygų, diskusijų ir susitikimų su autoriais R. Lapas mugėje ieško ir… personažo Snoopy. Jis kolekcionuoja suvenyrus, kuriuose vaizduojamas šis legendinis komiksų šuo, knygas apie šį veikėją ir visada viliasi atrasti ką nors naujo. Mugėje suradęs knygą apie Snoopy, susisiekė su jos vertėja Živile Bilotaite. Vaikiška knygelė keliavo iš Vilniaus į Kauną, kur buvo vertėjos autografuota, o vėliau pateko į R. Lapo kolekciją Čikagoje.

Kalbėdamas apie knygų muges kitose šalyse, jis pastebi, kad JAV nieko panašaus į Vilniaus knygų mugę nėra:

„Amerikoje knygų mugės dažniausiai būna profesinio pobūdžio, jos organizuojamos JAV bibliotekininkų sąjungos iniciatyva. Tokios atmosferos, kokią turi Vilniaus knygų mugė, niekur kitur nerasi.“

 

Gyvenimas tarp knygų

Paklaustas, kada susidomėjo knygomis, R. Lapas neslepia – tai jau savotiška liga, lydinti jį nuo vaikystės:

„Viskas prasidėjo septinto dešimtmečio viduryje, kai netoli mano gimtinės istorikas Jonas Dainauskas ir pedagogas Juozas Kreivėnas pastarojo garaže įkūrė knygyną. Su lietuvių kaimynų pagalba jie sukalė medines lentynas ir ten pradėjo pardavinėti knygas iš Lietuvos. Prisimenu, kaip keliais autobusais vykdavau į Sisiro priemiestį, kišenėse turėdamas dideles santaupas – tris ar penkis dolerius. Tai buvo mano „ligos“ pradžia.

Baigęs studijas ir supratęs, kad prancūzų filologo profesija man neatvers plačių galimybių kažkur įsidarbinti, pasirinkau bibliotekininkystę – tuomet knygos tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

1977 metais patekau į lietuvių kalbos kursus Lietuvoje, skirtus užsienio lietuviams. Kurso vadovas, knygotyros ir Mažosios Lietuvos specialistas Domas Kaunas, matydamas mano meilę knygai, nuolat pabrėždavo: jei lankomės pas istorikus, poetus ar rašytojus, būtina atsinešti jų knygas ir prašyti autografo ar dedikacijos. Vienas pirmųjų tokių apsilankymų įvyko pas rašytoją ir vertėją Haliną Korsakienę jos rezidencijoje Turniškėse. Vėliau užsimezgė draugystė su dailėtyrininke Ingrida Korsakaite, o dar po kelerių metų – ir su jos dukra, rašytoja Jurga Ivanauskaite. Taip viskas dėliojosi lyg domino kaladėlės, kurios krenta viena po kitos, ir formavo mano bibliotekos, o kartu ir gyvenimo, istoriją“, – pasakoja R. Lapas.

 

Istoriniai susitikimai Vilniaus knygų mugėje 

Paklaustas, ar Vilniaus knygų mugė jam tampa proga papildyti savo įspūdingą autografų kolekciją, R. Lapas patvirtina, kad tokių atvejų tikrai būta. Kai kurie jų – net labai išskirtiniai.

„Kelis kartus specialiai iš Čikagos skraidinausi savo turimas knygas į mugę, kad autoriai jas pasirašytų. Pavyzdžiui, istoriko ir diplomato Broniaus Makausko „Lietuvos istoriją“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ir Pauliaus Jurkevičiaus knygą „Staltiesės ritmu“,  – pasakoja jis.

Tačiau tarp daugybės autografų ir susitikimų būta ir itin ypatingų akimirkų, kurios išliko atmintyje visam gyvenimui.

„Paskutinį kartą lankydamasis Vilniaus knygų mugėje stovėjau eilėje prie Rašytojų sąjungos leidyklos stendo, kad savo biografiją, parašytą Aurelijos Arlauskienės, man pasirašytų operos solistė Irena Milkevičiūtė. Priėjau prie jos, pasveikinau Čikagos lietuvių vardu ir pakviečiau dar kartą pas mus apsilankyti. Ji labai nudžiugo, bet aš norėjau pajuokauti: „Žinote, mes vis dėlto pasilabiname kelis kartus per dieną.“ Ji nesuprato, ką turiu omenyje. Tuomet pridūriau: „Nebijokite, nuomos iš jūsų nereikalausiu.“ Dar labiau nustebusi, ji laukė paaiškinimo. Tada jai papasakojau, kad jos dailininkės Sofijos Veiverytės nutapytas portretas jau daugelį metų kabo mūsų namų valgomajame“, – su šypsena prisimena R. Lapas.

Šis paveikslas pasiekė jo namus nepaprastu keliu, istorija prasidėjo dar 1983-iaisiais, kai pašnekovas susipažino su S. Veiveryte.

„Tuo metu slapčia vyliausi, kad vieną dieną galėsiu jai pozuoti ir ji nutapys mano portretą. Ji tais pačiais metais atliko eskizus, o po metų savo dirbtuvėse parodė dar nebaigtą I. Milkevičiūtės portretą – Čio Čio San rolėje iš Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“. Jau tada norėjau jį įsigyti. Tačiau prireikė dar kelerių metų, kol tai tapo realybe.“

„Galiausiai 1989–1990 metais, kai važiavau į Lietuvą su misija parsivežti į JAV savo draugę, kad mes gyventume kaip vyras ir žmona, nutariau apsilankyti ir pas S. Veiverytę. Kartu su į ruloną susuktu I. Milkevičiūtės portretu teko pereiti tunelį iš Rytų į Vakarų Berlyną. Tai buvo trijų valandų kelionė labirintais. Kai šią istoriją papasakojau pačiai I. Milkevičiūtei, ji nušvito – sakė, kad ilgai svarstė, koks likimas galėjo ištikti šį paveikslą. Galiausiai ji paklausė, ar sutikčiau jį parduoti. Bet aš tik nusijuokiau – jei kada nors atsidurčiau gatvėje, būčiau ten su savo žmona ir I. Milkevičiūte. Taip ir gyvename – labai harmoningai, drauge su I. Milkevičiūtės atvaizdu“, – pasakoja R. Lapas.

 

Kukutis eina į knygų mugę

Komentuodamas šių metų Vilniaus knygų mugės temą „Kukutis eina į knygų mugę“, R. Lapas prisipažįsta, kad šis personažas jam yra tolimas.

„Kukutis man girdėtas kaip mūsų tautos legenda, tačiau man, kaip Amerikoje gimusiam lietuviui, jis nėra artimas. Beje, kaip ir pati grožinė literatūra“, – atvirai sako jis.

Įspūdinga keliasdešimties tūkstančių knygų R. Lapo asmeninė biblioteka Čikagoje atspindi jo paties interesus: knygotyrą, menotyrą, dailėtyrą, muzikologiją, istoriją, domėjimąsi Vilniumi ir lietuvių išeivija. Ir visgi joje galima rasti ir svarbiausių lietuvių literatūros klasikų knygų – daugelis jų su pačių autorių autografais. Paklaustas, ar tarp jų yra ir Marcelijaus Martinaičio pasirašytas egzempliorius, R. Lapas šypteli:

„Yra, ir ne vienas. Esu turėjęs galimybę su juo asmeniškai pabendrauti, kai kartu dalyvavome Santaros-Šviesos suvažiavime. Bet Kukučio autografo, deja, neturiu“, – juokaudamas priduria pašnekovas.

 

Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į knygų mugę“ vyks 2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

 

Jau šią savaitę, vasario 27 – kovo 2 d., Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO įvyks dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė, pasitiksianti lankytojus su tema „Kukutis eina į knygų mugę“. Jubiliejinės mugės programa žada daugiau nei šešis šimtus kultūrinių renginių – diskusijų, koncertų, edukacinių užsiėmimų ir susitikimų su užsienio bei Lietuvos rašytojais. Ruošdamiesi artėjančiam renginiui, kalbiname rašytoją, menotyrininkę, mugės dalyvę Kristiną Sabaliauskaitę apie jos naujausią knygą „Kaip skaityti meną“ ir Vilniaus knygų mugės reikšmę.

Naujausia Jūsų knyga „Kaip skaityti meną“ kviečia pasimokyti meno kalbos. Kodėl Jums buvo svarbu parašyti šią knygą ir pradėti mokyti skaityti meną visus, o ypač jaunuosius skaitytojus? 

Todėl, kad man atrodė, jog tokios lietuviškos knygos nėra ir trūksta. Lietuvos muziejai atgimsta su puikiomis parodomis, lietuviai kuria pasaulinio lygio meną, tačiau jis dažnai ne iki galo suvokiamas plačiųjų masių dėl išsilavinimo spragų. O juk dailės edukacija turi prasidėti nuo mažumės, nuo jaunumės – visos civilizuotos Europos šalys į tai žiūri labai rimtai, pati tuo įsitikinau gyvendama Londone ir stebėdama, kaip mokyklos ir didieji muziejai dirba su vaikais ir jaunimu, lavindami ne tik jų meninius gebėjimus, bet ir dailės istorijos žinių pagrindus.

 

Muziejų tinklas Tate Didžiojoje Britanijoje prieš kelerius metus paskelbė, kad didžiosiose ekspozicijose ir parodose lankytojas vidutiniškai prie vieno kūrinio praleidžia vos aštuonias sekundes. Ką signalizuoja toks paviršutinis santykis su menu? 

Nežinau, kokiu būdu jie paskaičiavo tas aštuonias sekundes, bet jei tai tiesa – tai Tate muziejams reikia rimtai susimąstyti ir iš naujo pažvelgti į savo parodų koncepcijas ir ekspozicijų organizavimą. Tai – jokiu būdu ne žiūrovo, o tik muziejaus problema: vadinasi, arba eksponuojami neaktualūs kūriniai, arba blogai organizuoti parodų scenarijai ir naratyvai. Gerose parodose žiūrovai būna tarsi užhipnotizuoti, nori prie gerų kūrinių praleisti kuo daugiau laiko ir, priešingai, kiti žiūrovai jau jiems nekantraudami lipa ant kulnų. Sakyčiau, ne tik Tate susiduria su muziejininkystės iššūkiais, ir kituose garsiuose muziejuose pasitaiko, kai iš didelio rašto išeinama iš krašto, pritemptas, neįdomias anachronistiškas temas ima diktuoti dabartinis politkorektiškumas, o ne meno kūriniai ir jų epochos tikrovė – dažnai žiauri, politiškai nekorektiška ir mums šiandien nebepriimtina. Tačiau apie tai ir reikia kalbėti. Mane, tiesą sakant, labiau erzina kitas dalykas – apsilankymo muziejuje skaitmeninimas, kuriantis bjaurią ir paviršutinišką patirtį. Štai Metropoliteno muziejuje Niujorke negali aplankyti parodos nuolatos netraukiodamas mobiliojo telefono – kad prisijungtum prie interneto, kad užsiregistruotum ir stotum į skaitmeninę eilę, kad gautum barkodą, kad vėliau gautum priminimą, kada gali jau eiti, tada vėl skenuotum, skenuotum, traukiotum tą nelemtą telefoną kas penkios minutės. Nekenčiu tokios tvarkos! Kai ateinu į muziejų – meną noriu matyti ne ekrane ir telefoną išvis palikti namie, atsipalaiduoti vien akistatoje su pačiu kūriniu. Ir stovėti prie jo kiek tik širdis geidžia – ne aštuonias sekundes.

 

Knygoje vietoje didaktinio tono kuriamas horizontalus ryšys su skaitytoju. Jūs tiesiogiai drąsinate knygą skaitančius žmones kelti įvairius klausimus, skatinate nevaržyti vaizduotės. Kuriant tokį ne tik edukuojantį, bet ir šiltą santykį, reikia pasitelkti jau kitus kalbos bei rašymo registrus. Ar sutinkate, kad sunku apie sudėtingus dalykus rašyti paprastai?

Man atrodo, kad menas yra toks subtilus reikalas, jog apie jį nederėtų kalbėti iš aukšto ar iš vertikalios galios pozicijos. Apie meną reikia kalbėti… tiesiog įdomiai. Nes juk kartais ir vaikas ar paauglys gali jautriau, šviežiau matyti. Ačiū, kad knygą pavadinote šilta ir pasitikėjimo įkvepiančia – toks ir buvo tikslas, toks ir buvo norimas registras – šiltas, suprantamas ir draugiškas. Man nebuvo sunku taip rašyti, nes stengiausi rašyti, ką man asmeniškai byloja tas ar kitas kūrinys, pažvelgti į jį pasaulinio meno kontekste. Tačiau taip – rašyti paprastai apie sudėtingus dalykus yra sunku.

 

Svarstant apie knygą „Kaip skaityti meną“ peršasi mintis, kad savo darbais ne tik pristatote Lietuvą užsieniui, bet ir sugrąžinate pačiam lietuviui: knygoje analizuojate Lietuvos menininkų darbus, nenusileidžiančius pasaulinio lygio kūriniams, be to, visus aprašomus kūrinius galime rasti Lietuvoje. Ar visuomenėje vis dar vyrauja stereotipas, kad vertinga tik tai, kas užsienyje? 

Ačiū ir darsyk ačiū. Labai malonu, kaip ir ankstesni atsiliepimai, kad „Silva rerum“ lietuviui sugrąžino ištisą pamirštą epochą. Aš niekada nemačiau nei Lietuvos, nei lietuvių kaip kažkokios užguitos, prastesnės kultūrinės provincijos ar paribio. Priešingai, man Lietuvos kultūra nuo pat Renesanso atrodo nepaprastai veržli, talentinga ir graži, tiesa, vėliau kiek sutrikdyta ir pristabdyta priešo okupacijų, cenzūros. Na, neparašėme XIX a. didžiųjų romanų, kaip kitos Europos tautos, ką iki šiol tyčiodamiesi vis bando priminti mums rusai – bet nepamirškime, kad tai jie ir buvo uždraudę spaudą lotyniška abėcėle, tad kitam sulaužius rankas ir kojas yra tiesiog niekšinga tyčiotis, jog šis nenubėgo maratono. Dailei pasisekė ir pasisekdavo kiek labiau – ji mažiau leidžiasi cenzūruojama, ja galima kalbėti laisviau ir net priespaudos metais buvo sukurta puikių kūrinių. Taip – kai kurie jų nenusileidžia pasauliniams, puikiai įsilieja į Europos stilius ir meno tendencijas. Manau, pirmiausia turime pažinti, ką patys turime gero ir vertingo, tai – geriausia „injekcija“ į nacionalinį pasitikėjimą savimi, o ne verkšlenimas, kokie mes amžinai mažučiai, istorijos aukos ir ašarėlės. Mano ambicija visuomet buvo parodyti – ne tik Europai, bet ir mums patiems, – kad esame normalūs, lygiaverčiai, pasiutiškai įdomūs ir gabūs europiečiai, tik nepelnytai primiršti ir nepažįstami dėl patirtų istorinių pervartų. Tikiuosi, tas nors truputį pavyko.

 

Knygoje skaitytojai ras menininkų darbų, kviečiančių diskutuoti apie meno ir politikos santykį, o dalį, manau, nustebins ir į knygą įtrauktas socrealizmui priskiriamas kūrinys, taigi, Jūsų pozicija aiški – negalima atskirti meno nuo politikos. Ką skaitytojai ir žiūrovai, pasitelkę dichotominę žiūrą ir vertinantys kūrinius tik estetinėje ar emocinėje plotmėje, praranda? 

Mano tikslas buvo daugmaž atspindėti ir chronologinę meno raidą, o socrealizmo stilius, priverstinai mums įkergtas nuo 1945 m. ir sužalojęs daugelio talentingų menininkų kūrybinį vystymąsi, neatsiejama tos raidos dalis. Dalis socrealistinės architektūros ir meno kūrinių tebesupa mus ir šiandien. Faktas, kad tai buvo absoliučiai politinis, politikos pagimdytas, politinio turinio meno stilius: XX a. pr. modernistinio meno nekentė ir Leninas, ir Stalinas, todėl priverstiniu būdu iš besiformuojančio avangardo represijomis bloškė atgal ir privertė menininkus kurti atsilikusia XIX a. rusiška dailės stilistika su politinės propagandos turiniu ir ikonografija. Tad apie socrealizmą neparašyti – tai nepastebėti dramblio Lietuvos dailės istorijoje. Privalėjau tai padaryti. Tiesą sakant, tik kankinausi ieškodama man asmeniškai gražaus kūrinio… [juokiasi]. Bet galiausiai tokį radau – tikrai nuostabią mozaiką, tikusią pakalbėti ir apie šią techniką. O vertinant tokius meno reiškinius vien estetinėje ar emocinėje plotmėje – prarandame perspektyvą ir suvokimą.

 

Šalia išsamių skirtingų laikmečių meno kūrinių analizių skaitytojai ras ir užduočių. Kodėl  buvo svarbu jas įtraukti į knygą? Gali būti, kad interpretuoju neteisingai, bet galbūt daliai skaitytojų šios užduotys galėtų tapti savotiška terapija? Juk sėdėdami mokyklos suole dailės pamokose (ir ne tik jose) turėjome atitikti šabloną… 

Užduočių principą pasiskolinau iš britų meninio švietimo sistemos – man ji labai patinka. Pagrindinė mintis – atliekant užduotį išbandyti konkrečią istorinio kūrinio techniką ar principą, bet tuo pat metu tą istorinį kūrinį aktualizuoti, susiasmeninti – pabandyti pritaikyti sau, įsivaizduoti, kaip ar ką tas menininkas kurtų šiandien ir panašiai. Manau, tai labai veiksminga. Ir čia negali būti jokių šablonų! Jeigu kažkam tai taps terapija – puiku, meninė kūryba juk teikia didžiulį malonumą. Aš pati svajočiau grįžti prie paauglystės pomėgio – aliejinės tapybos; deja, dabar neturiu tam reikiamų sąlygų.

 

Kaip vertinate Vilniaus knygų mugės svarbą Lietuvos kultūriniame lauke? Kaip mugė atrodo kitų, europinių ar pasaulinių, mugių kontekste? 

Įstrigo vienos viešėjusios britės, literatūros pasaulio profesionalės komentaras apie Vilniaus knygų mugę: „Šis jūsų renginys grąžina pasitikėjimą žmonija.“ Iš tiesų, visi užsienio svečiai, kurie lankėsi ir su kuriais teko malonumas kalbėtis – pradedant Simonu Sebaghu Montefiore, Krzysztofu Zanussi, baigiant britų ir prancūzų žurnalistais, – pabrėžė, kad tai nepaprastai jaukus, šviesus, optimalaus dydžio žmonėms skirtas renginys. Teko lankytis ne vienoje tarptautinėje mugėje – ir jos arba labai uždaros ir skirtos tik profesionalams (kaip Londono), arba tiesiog milžiniškos, gniuždančio dydžio (kaip Frankfurto ar Leipzigo). O Vilniaus mugė – optimali, ir jos mums labai pavydi kaimynai. Man patinka, kad būna daug rimtų renginių bei diskusijų apie kultūros ir istorijos leidinius. Todėl niekada nesuprasdavau niurzglių, vadindavusių Vilniaus knygų mugę „knygų Gariūnais“.

 

Kokia Jūsų Vilniaus knygų mugės istorija? 

Mano pirmas apsilankymas buvo 2009 m., pristatant „Silva rerum“ pirmąją dalį. Labai jaudinausi, o pabaigoje padainavo a capella ansamblis „Quorum“. Pamenu, kad antros dalies visą tiražą mugėje išpirko per dvi dienas, o trečios ir ketvirtos autografus pasirašinėjau po tris valandas… Bet prisimenu, ir kaip buvo liūdna, kai karantino metu mugė vyko virtualiai online… Vertinu visus savo skaitytojus ir jie tą žino. Vėliau, deja, prisimenu 2022 m. knygų mugę: labai lauktą po karantinų, bet vietoje to sulaukėme karo Ukrainoje. Tačiau labai svarbu nepasiduoti ir tęsti šią daug šviesos suteikiančią tradiciją.

 

Kaip, Jūsų nuomone, mugė keitėsi per pastaruosius metus? Ar pastebėjote naujų tendencijų? Galbūt pasikeitė ir patys skaitytojai? 

Per 2009 m. knygų mugę o ir dar keletą metų po to tekdavo girdėti: „Aš lietuvių autorių neskaitau…“ Ir iš tiesų – nebuvo masinio susidomėjimo lietuvių literatūra, ji veikiau buvo mažas uždaras ratas. Laikui bėgant tai pasikeitė, pamatėme, kad lietuvių literatūra gali būti kitokia, gyvybinga, pripažįstama Europoje. Ir man smagu, kad dabar jau vis rečiau girdėti: „Aš lietuvių autorių neskaitau, bet…“

 

Artėjančios knygų mugės tema – „Kukutis eina į knygų mugę“. Kas Jums yra Kukutis? 

Tai – ne „mano“ personažas, aš jo niekada nesupratau ir nesižavėjau… Turbūt tai kartų kaitos reikalas. Tačiau suprantu, kad tam tikru istoriniu laikotarpiu ir tam tikrai grupei žmonių jis atliepė daug emocijų – ir todėl yra legendinė lietuvių literatūros istorijos dalis.

 

Kristinos Sabaliauskaitės knygos  „Kaip skaityti meną“ pristatymas įvyks kovo 1 d., šeštadienį, 13 val. 5.1 LITEXPO salėje.

 

Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į knygų mugę“ vyks 2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

 

Jau vasario 27 – kovo 2 d. skaitytojus, muzikos mylėtojus į Lietuvos parodų ir kongresų centrą LITEXPO sukvies Vilniaus knygų mugė ir Muzikos salė, pasitiksianti lankytojus su tema „Kukutis eina į knygų mugę“. Dvidešimt penktą kartą įvyksianti mugė ir dešimtmetį švenčianti Muzikos salė taps erdve susitikimams, naujiems atradimams ir prasmingiems pokalbiams apie kūrybą, meną bei kultūros svarbą šiandieniniame pasaulyje. Ruošdamiesi artėjančiam renginiui, kalbiname dainų autorę, Muzikos salės dalyvę Gabrielę Vilkickytę apie muzikos ir literatūros santykį, kūrybinius procesus ir atvirumo kainą.

Kokia Tavo Vilniaus knygų mugės istorija? 

Knygų mugė man visada buvo tarsi stovykla – ateini pasiruošusi ir nusiteikusi intensyvioms keturioms dienoms. Didžiausią įtaką santykiui su muge padarė mama, kuri nuo mažumės mane vesdavosi į LITEXPO kiekvieną vasarį. Galima sakyti, kad buvau ir esu atsidavusi mugės lankytoja – visada pirkdavau bilietą, programoje pasižymėdavau, kuriuos renginius noriu aplankyti. Beje, labai gerai prisimenu knygų mugę, kuri sutapo su karo Ukrainoje pradžia. Tai buvo keista ir sunki patirtis. Tada supratau, kokia prabanga yra tiesiog būti tarp knygų, muzikos, bendraminčių. Vilniaus knygų mugėje jaučiu, kad esu tarp žmonių, kurie veda Lietuvą į priekį, čia esantys yra gyvi tą plačiąja prasme – jie neabejingi gyvenimui. Man tai suteikia įkvėpimo ir tikėjimo mūsų šalimi. Labai smagu, kad iš lankytojos tapau dalyve: šiemet Muzikos salėje pirmą kartą turėsiu savo stendą.

Kai kalbinau ilgametę Vilniaus knygų mugės organizatorę Lolitą Varanavičienę, ji pasakojo, kad prieš dešimtmetį vyko ilgos diskusijos dėl Muzikos salės sukūrimo, buvo baiminamasi, kad muzika užgoš literatūrą arba šie du laukai nesuras bendrų sąlyčio taškų. Kaip Tu sujungi šiuos du – muzikos ir literatūros – laukus? Ar jie lengvai dera tarpusavyje?

Galiu iliustruoti pavyzdžiu, kaip jie dera: knygų mugėje turiu tradiciją – kiekvienais metais įsigyti naują poezijos leidimą iš Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto leidžiamos „Gyvosios poezijos“ serijos. Man, kaip dainų autorei, žodis visada yra pirmiau nei melodija. Kartais girdžiu nuostabią muziką, bet jei tekstas manęs nepaliečia, tiesiog nebegrįžtu prie to kūrinio – atrodo, tarsi būtų iššvaistyta galimybė sukurti kažką tikrai stipraus. O jei tekstas yra puikus, bet muzika man mažiau artima, vis tiek klausau – man didžiulį pasitenkinimą kelia gerai sudėti žodžiai.

Mano mėgstamiausias muzikos kūrinių autorius Kendrickas Lamaras – vienintelis reperis, gavęs Pulitzerio premiją už savo tekstus. Jis ką tik pasirodė „Super Bowl“, kur ne tik atliko  populiariausius kūrinius, bet ir liko ištikimas savo amatui ir kultūrai. Jis nesiekė būti suprastas kiekvieno – savo pasirodymą sudėjo taip, kad žinutę perskaitytų tik tie, kurie gilinasi į žodį ir kultūrinį bei socialinį kontekstą, kuriems rūpi. Manau, kad jis patvirtintų, jog knygų mugėje Muzikos salė nėra atsitiktinė – literatūra ir muzika papildo viena kitą. Tiesa, ne kiekvienam atlikėjui tekstas yra svarbiausia, kai kuriems jis tiesiog užpildo dainą, tačiau mano saviraiškos priemonė pirmiausia yra žodis. Todėl knygų mugė man yra visapusiška šventė – galiu ir koncertų paklausyti, ir knygų pristatymuose sudalyvauti.

Praėjus dešimtmečiui nuo Muzikos salės sukūrimo, dabar apie ją kalbame kaip apie didžiausią muzikos mugę šalyje. Kuo Muzikos salė svarbi profesine prasme? 

Daug pokalbių sukasi apie šį renginį, darbai ir terminai neretai būna susiję su mugės laikotarpiu. Pažįstu ne vieną muzikantą, kurie planuoja savo vinilinių plokštelių leidybą pagal Vilniaus knygų mugės datą. Tačiau svarbiausia, kad knygų mugė iš tikrųjų leidžia  pajusti savo profesijos bendruomenę. Čia ne tik prasilenki ir pasisveikini su kolegomis, bet ir spėji kartu su jais pavargti, pabendrauti su tuo pačiu žmogumi ne vieną kartą. Tai – vieta, kur gali iš lėto patirti muzikos pasaulį: ir su klausytojais, ir su kitais atlikėjais. Neretai nepažįstami čia įsidrąsina, prieina, pasidalina pastebėjimais apie tavo kūrybą. Knygų mugėje juntama meilė muzikai.

Žinoma, yra prieštaraujančių, kuriems Muzikos salė atrodo kaip turgus, kaip pavyzdį jie pasitelkia JAV atlikėjus teigdami, jog pasaulinio garso žvaigždės tokioje erdvėje nebūtų. Natūralu: tiek ego paprasčiausiai netilptų į vieną patalpą. Bet Lietuva turi išskirtinę muzikos industriją. Mūsų maža šalis kartais sukuria aplinkybes unikaliems sprendimams – ir tai yra mūsų stiprybė.

Organizatoriai yra pastebėję, kad Muzikos salė į Vilniaus knygų mugę atvedė ir naują auditoriją, kurios dauguma – jaunimas. Žvelgiant iš Tavo perspektyvos, kokio amžiaus klausytojus dažniausiai sutinki?

Būdama savo stende pamatysiu, kaip viskas yra iš tikrųjų, bet jau savo koncertuose matau, kad mano auditorija neturi amžiaus ribų. Kartais ateina močiutės su anūkais, o man ypač džiugu, kai pasirodo lietuvių kalbos mokytojos su savo mokiniais. Tai man labai daug reiškia, nes kai buvau gimnazistė, mano lietuvių kalbos mokytoja Gerlanda subūrė jaunųjų intelektualų klubą – jie lankydavosi spektakliuose, kavinėse, poezijos skaitymuose. Tai, kad į mano koncertus ateina panašaus pobūdžio būreliai – man didžiausias įvertinimas. Apskritai, man mokytojo figūra labai svarbi: kai kurie mokytojai man davė labai daug, todėl žinoti, kad jie yra tarp mano klausytojų – didžiulė garbė.

Būna, kad knygų mugėje prie manęs prieina žmonės ir pasidalina neįtikėtinomis istorijomis. Kartą vienas vyresnio amžiaus vyras padėkojo už mano muziką, padedančią jam dirbti savo darbą. Paklausiau, kuo jis užsiima, ir jis pradėjo pasakoti: „Esu psichoterapeutas, o mano klientai pradėjo minėti jūsų dainas, tad ėmiau gilintis, kas jūs esate, ir pats atradau jūsų kūrybą.“ Tai labai gražu – jo klientai atnešė mano muziką į jo kabinetą, o per ją mes susipažinome.

Aš labai džiaugiuosi, kai muzika nėra tik fonas, kai ji tampa veikla, kurią žmogus aktyviai patiria ir į kurią įsilieja. Ir amžius čia tikrai nėra esminis dalykas. Pavyzdžiui, mano albumo viršelyje yra aštuonerių metų mergaitė, kuri po mano koncertų ateidavo apsiverkusi ir pasakodavo, ką pasirodymo metu jautė. Iš pradžių man buvo sunku patikėti, kad tokio amžiaus vaikas gali visa tai išgyventi. Bet tada prisiminiau save: kai buvau pirmokė, mano mėgstamiausias atlikėjas buvo Chrisas Rea, trečioje klasėje išgirdau Leonardą Coheną, dabar stebiuosi, kaip tokie atlikėjai taip anksti atsirado mano gyvenime. Suprantu, kad viskas yra įmanoma – muzika neturi amžiaus ribų, kaip ir Vilniaus knygų mugė ar Muzikos salė.

Kaip Tu rašai? 

Neseniai žiūrėjau naujausią filmą apie Bobą Dylaną, kur dainų rašymas pateikiamas labai romantiškai: aktorius guli su gitara sujauktuose pataluose ir kuria. Taip tikrai kartais būna, bet ne mano gyvenime. Kol kalbamės, esu kambaryje, kuriame parašiau visas vienuolika dainų savo naujausiam albumui. Man labai gera čia sugrįžti po koncertų, po intensyvių televizijos projektų – grįžti prie to paties stalo, apkrauto knygomis, prie kurio ir rašiau dainas.

Man albumo temą atrakino Alinos Orlovos daina „Vaiduokliai“, kurią vėl įsijungiau po kelerių metų ir išgirdau eilutę: „Kūdikiai verkia, kai miršta girtuokliai.“ Pažiūrėjau – ši daina išleista 2008-aisiais, kai tuo metu eteryje dominavo lengvesnio pobūdžio muzikiniai realybės šou, o Alina Orlova, mokydamasi dvyliktoje klasėje Visagine, rašė apie tai, kaip miršta girtuokliai ir verkia kūdikiai, kurių niekas negirdi. Klausydama jos dabar, po ketverių metų terapijos, išgirdau tai visiškai kitaip: kaip mano terapeutė pasakytų, ten apdainuojamas apleisto vaiko sindromas. Pradėjau gilintis, kodėl ši tema taip mane sujaudino, kodėl šią dainą išgirdau taip ryškiai būtent dabar. Ir tą patį vakarą, vos per pusvalandį, parašiau dainą „Nuoširdžiai“, tapusią atspirties tašku visam albumui. Jo pavadinimas – „Mažas rūpintojėlis“ – ne atsitiktinai nurodo į tokį gąsdinančiai brandų, mažą vaiką, kuris supranta daugiau, nei turėtų pagal savo amžių.

Neretai rašant dainas sugalvoju akordus, jų seką, parašau vieną ar dvi eilutes teksto ir viskas – atsitrenkiu kaip į sieną, bet neseniai atradau būdą, kaip iš to išeiti: į telefoną įsirašau tiek, kiek pavyko sukurti, pasiimu ausinukus ir išeinu pasivaikščioti į mišką, kur niekas nepertraukia mano minčių srauto. Nesustodama einu kelias valandas, klausydama balso įrašo, o kai grįžtu iš pasivaikščiojimo, daina kartais jau būna parašyta. Taip parašiau ir dainą „Mažas rūpintojėlis“ – grįžusi iš miško turėjau dainą su skirtingais priedainių tekstais. Įsivaizduoji, koks produktyvus pasivaikščiojimas? Nereikėjo jokio LSD ar egzotiškų kelionių į Balį, kad parašyčiau dainą, kuri yra man brangi ir prasminga. Ir kaip smagu su savimi gyventi – grįžti iš pasivaikščiojimo ir vos spėji užsirašyti visas gimusias mintis, net juokas ima.

Ar apie savo dainų tekstus galvoji kaip apie poeziją?

Nežinau, niekada nebuvau sulaukusi tokio klausimo. Man poezija visada atrodė elitinė – ją ne bet kas gali rašyti. Ar aš laikau save poete? Nemanau. Man turbūt labiau patinka apibūdinimas „dainų autorė“. Pastaraisiais metais pradėjau geriau suprasti savo balsą – ne tik kaip dainininkė, bet ir kaip pasakotoja. Anksčiau daug koncertuodavau balsu – kulminacija po kulminacijos, bet tik prieš porą metų supratau, kad balsas gali būti ir pasakojimo įrankis – kad neprivalau kiekvienoje dainoje demonstruoti vokalinių sugebėjimų. Dėl to platesniame kontekste dažnai esu nesuprasta – ypač televizijoje. Mano tembras kai kam atrodo pragertas, prarūkytas, per silpnas, ar per žemas. Matai tokius komentarus ir supranti, kaip stipriai žmonės pripratę prie klasikinio suvokimo, kas yra „geras balsas“ – tas, kuris šauna į aukštumas ir sulaukia plojimų. Bet mano balsas veda pasakojimą muzikoje, todėl man atrodo, kad esu būtent dainų autorė, o poezija – tai jau aukštasis pilotažas. Jei sugalvoju eilutę, kuri man patinka, ji iš karto tampa dainos dalimi, nelieka tiesiog užrašyta lape. Jei mano tekstai būtų poezija, galbūt net nereikėtų jų dainuoti.

Kažkur išgirdau mintį, kad žmogus, kurio kalba turtinga – pilna būdvardžių, palyginimų, ištiktukų – yra seksualus. Ir tikrai, man tai labai patrauklu. Juk dabar mūsų kalba susiaurėjusi, pilna anglicizmų, trumpinių, net vis dar rusiškų žodžių. Universitete dėstytojas doc. Antanas Smetona sakydavo, jog lietuvių kalba kis, todėl išliks. Visiškai tam pritariu, bet vis tiek esu šiokia tokia „kalbos policininkė“ – pagaunu save, kai pradedu per dažnai vartoti angliškus žodžius, ir stengiuosi sąmoningai pasirinkti lietuvišką atitikmenį. Galbūt kartais savo aplinkoje skambu kaip lietuvių kalbos mokytoja, bet iš tiesų paprasčiausiai labai myliu lietuvių kalbą, stebiuosi, kokia ji turtinga.

Anglų kalboje apdainuoti gali bet ką – tuščią puodelį, ratlankį ar dantų šepetėlį, o lietuvių kalba yra tokia nuoga, nėra už ko pasislėpti, todėl labai greitai išgirsi, kai kažkas skamba ne taip, nejaukiai. Man labai patinka laužyti stereotipus apie tai, kokie žodžiai gali būti dainose. Pavyzdžiui, savo dainoje „Pikta karūna“ pavartojau tokius žodžius kaip „žandikaulis“, „tankas“, „sąnariai“ – juos nedažnai išgirsi lyrinėse, melodingose dainose, bet man buvo labai įdomu tai išbandyti. Lygiai taip pat gražu žodį „rūpintojėlis“ įvesti naujame, ne lietuvių liaudies, kontekste. Apskritai, labai vertinu, kai žmonės įsiklauso į dainų tekstus. Neretai susiduriu su manymu, kad man neva tekstai tiesiog liejasi. Bet juk taip nėra, kartais visus metus nieko neparašau.

Ruošdamasi mūsų pokalbiui pastebėjau, kad žmonės Tavo kūrybą ir Tave pačią apibūdina kaip jautrią, ramią, bet aš tame matau labai daug stiprybės ir jėgos. 

Taip, būti jautriu ir atviru kainuoja daug. Po paskutinio koncerto susapnavau sapną – miegu su savo terapeute, bet ji – nuoga. Atsibudusi iš karto supratau – scenoje atlieku tas dainas, kurios yra radikaliai atviros, ir man tai kainuoja: po koncerto jaučiau beprotišką liūdesį, nes jo metu dar kartą išgyvenu sudėtingiausias savo patirtis, bet taip jas integruoju į savo gyvenimą – priimu jas ir einu toliau. Neretai aplinka mus skatina pamiršti, ignoruoti, neigti tai, kas įvyko. Bet aš kūryboje atradau savo nišą – vietą, kur galiu sukurti erdvę tiek sau, tiek klausytojui susitikti su savimi. Jautrių žmonių yra be galo daug, bet pasaulis ne visada jiems leidžia tokiais būti. Dėl to prasideda panikos priepuoliai ar nerimo sutrikimai – emocijos ir mintys neturi kur dėtis, o mes vis bandome jas nutildyti alkoholiu, narkotikais, kurie mūsų kartoje – itin didžiulė problema.

Todėl aš ir matau prasmę bei vertę savo muzikoje – ji gali būti toks tylus kambarys, kur gali pabūti su viskuo, kas tavyje seniai kaupiasi. Neretai žmonės sako: „Jaučiuosi kaltas, bet neturėčiau taip jaustis.“ Bet jeigu jau jautiesi kaltas – leisk sau tai išgyventi, nes kitaip tai niekur nedings. Dainoje „Pikta karūna“ rašau: „supakavus aš pagiežą, pyktį, kaltę, skolą, gėda giliai“, visa tai – toks sunkus emocinis krūvis, kurį mes nuolat tempiame su savim ir neleidžiame sau tokių emocijų išgyventi.

Dainoje „Mažas rūpintojėlis“ pirmasis posmelis pasakoja apie pamirštą vaiką, kuriame jau pradeda formuotis kompleksai, o antrasis – apie šiandieninę mane, kuriai trūksta oro, nesupranta, kas vyksta, negali susitvarkyti su savo emocijomis. Dainos pabaiga sufleruoja – atsakymą gali duoti tik vaikas senoje nuotraukoje. Dalis mūsų problemų susiformavo prieš daugybę metų, bet jos taip giliai paslėptos, kad net nebetikime, jog jos svarbios. Vis bandome save užpildyti – daiktais, santykiais, karjeros pasiekimais… O iš tiesų tereikia grįžti į save.

Kaip Tavo kūryboje atsiranda nuorodos į literatūros kūrinius? Sąmoningai jas dėlioji ar jos savaime įsibrauna į tekstus skaitant knygas? 

Man atrodo, kad pasąmonė yra kaip daržas, kuriame viskas auga, kerojasi ir jungiasi sava eiga. Pavyzdžiui, kartą sukūriau melodiją, galvojau – dieve, kaip gražu! Bet tada pajuntu, kad kažkur girdėta… Ir suprantu, kad tiesiog atkūriau „Twin Peaks“ „Laura Palmer Theme“. Tai neišvengiama: anksčiau ar vėliau prieini tašką, kai kažkas iš pasąmonės iškyla kaip tavo kūryba, nors, iš tiesų, tai jau kažkur girdėta. Arba senesnėje mano dainoje „Neviršyk greičio“ yra eilutė: „Išeinu į mūšio lauką, nežinau, ar pasimatysim.“ Po kelių metų klausiau Tyler, the Creator, ir išgirdau tą pačią eilutę anglų kalba. Tai nėra sąmoningas kopijavimas ar bandymas perdirbti, o toks šventas momentas, kai pati save prigavau, bet tik po kelių metų.

Prieš kurį laiką skaičiau Rasos Aškinytės knygą „Glesum“, kur buvo rašoma apie moterį, einančią ieškoti malkų. Tada supratau, kad per visą albumo rašymo procesą aš turbūt nuėjau tūkstančius žingsnių vien tam, jog atneščiau malkų į židinį: kol Domantas iš grupės „Abudu“ ir Benas Kukenys aranžavo mano dainas, aš vis nešiau tas malkas, kad ugnis nenustotų rusenti. Tik vėliau suvokiau, kad tai buvo labai stiprus simbolis. Man malka tarsi laiko prailgintuvas. Kai žmonės kviečia išgerti kavos, supranti, jog kviečia dar pusvalandį pabūti. Tai lygiai taip pat – įmeti malką į ugnį ir pratęsi vakarą. Todėl mano albumas prasideda eilutėmis: „Einu, atnešiu malkų, dar liepsnų.“

Mėgstu užsukti ir į „Mint Vinetu“. Paauglystėje ten slėpdavausi, kai pabėgdavau iš pamokų. Prieš kokį mėnesį vėl užėjau ir netyčia radau Poetinio Druskininkų rudens almanachą, vartant knygą akys užkliuvo už VMI palyginimo su laidotuvėmis – mane taip prajuokino, nes buvo taip gerai parašyta! Spontaniškai nusipirkau, kainavo kelis eurus – absurdas, kiek turto gauni už tokią mažą sumą.

Šių metų knygų mugės tema – „Kukutis eina į knygų mugę“. Kas Tau yra Kukutis? 

Man Kukutis simbolizuoja tai, apie ką man jau buvo papasakota, bet aš niekada iki galo taip ir nesupratau. Mokykloje mokytojai norėjo atskleisti ne vieno poeto kūrybą, bet tam, kad skaitytojas ją  suprastų, reikia laiko, gyvenimiškų patirčių. Dabar, kai išgirstu minint Kukutį, jis man sukelia labai malonią asociaciją – tai pasaulis, kurį jau po truputį atrakinu. Maždaug prieš metus įsigijau Marcelijaus Martinaičio  „Kukučio balades“ – skaitau ir linksminuos.

Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į knygų mugę“ vyks 2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

 

 

Vasario 27 – kovo 2 d. jau dvidešimt penktą kartą Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO vyks tarptautinė Vilniaus knygų mugė, pasitiksianti skaitytojus su tema „Kukutis eina į mugę“. Per ketvirtį amžiaus mugė ne tik išaugo į svarbiausią Lietuvos skaitytojų literatūrinę šventę, bet ir tapo kultūriniu centru, pastaraisiais metais dešimtims tūkstančių lankytojų pasiūlančiu daugiau nei penkis šimtus renginių. Ruošdamiesi artėjančiam renginiui, kalbiname Vilniaus knygų mugės lankytojus apie mugės svarbą ir kultūrinių renginių programą. 

 

Vilniaus knygų mugės programa: nuo pasaulinės literatūros žvaigždžių iki nišinių atradimų 

Į artėjančią Vilniaus knygų mugę atvyks daug užsienio svečių, tarp kurių Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, norvegų rašytojas, romano „Plauk su skęstančiais“ autorius Larsʼas Myttingʼas, kultinių detektyvų autorius Chrisas Carteris, viena ryškiausių komunizmo istorijos tyrėjų Anne Applebaum, ukrainiečių rašytoja Tania Pjankova, britų rašytoja Naomi Alderman ir daugelis kitų. 

 

Tinklaraščio „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ autorė, knygų apžvalgininkė Lina teigia bandysianti ne tik pamatyti visus šiais metais į mugę atvykstančius žinomus užsienio rašytojus, bet ir skirti laiko nišinėms knygoms: „Kadangi esu didelė grafinių novelių, istorijų ir komiksų, o ypač kurtų Miglės Anušauskaitės, mėgėja, šiais metais pasistengsiu sudalyvauti dviejų komiksų pristatymuose: penktadienį 17 val. 5.6 salėje Miglė pristatys savo komiksą „Agento byla „Ivanov XII“, o ketvirtadienį 12 val. 5.2 salėje dalyvaus Jean-François Kieffer, Geert de Sutter, Christine Ponsard knygos „Biblijos istorijos. Komiksai“ pristatyme.“ 

 

Paklausta, kaip renkasi, kuriuos mugės renginius aplankyti, pašnekovė atskleidžia, jog atkreipia dėmesį ne tik į aptariamas knygas ir jų autorius, bet ir į diskusijų dalyvius: „Ten, kur dalyvauja Tomas Venclova, niekada nebūna nuobodu, kiekvieną kartą stebiuosi, kaip įmanoma tiek visko žinoti ir prisiminti, todėl ketvirtadienį 18 val. 5.3 salėje planuoju dalyvauti Czesławo Miłoszo knygos „Rusija. Transokeaniniai regėjimai“ pristatyme, kur apie knygą kalbėsis Darius Kuolys, Tomas Venclova ir Inga Vidugirytė.“

 

Dėmesys Ukrainai

Ilgametis Vilniaus knygų mugės lankytojas, radijo laidų vedėjas, žurnalistas Marius Eidukonis pastebi, kad mugė – tai ne tik literatūros šventė, bet ir vieta, kur susikerta svarbiausios kultūrinės bei visuomeninės aktualijos.

„Į Vilniaus knygų mugę nebe pirmus metus užsuku darbo reikalais – kelios dienos knygų mugėje, o medžiagų laidoms ar idėjų joms pakanka pusei metų. Vartydamas jubiliejinės 25-osios knygų mugės programą, siūlyčiau LITEXPO apsvarstyti miegamojo mugės paviljono sukūrimą. Lankytojams nereiktų važiuoti namo. Yra žmonės miegoję koncertuose, tad kodėl to nepadarius mugėje? Tokią kultūros koncentraciją retai kur surasi“, – juokauja pašnekovas.

 

„Iš visos kokybiškos šių metų mugės renginių gausos išskirčiau leidyklos „Baziliskas“ šviežiai išleistos a. a. poeto, Ukrainos laisvės gynėjo Maksymo Kryvcovo knygos „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ pristatymą, įvyksiantį šeštadienį 12 val. Rašytojų kampe, – akcentuoja M. Eidukonis, – Tai knyga, misija, pozicija, viltis, tikslas… pridėkite kokį norite žodį dar nuo savęs. Visos lėšos, pardavus šią knygą, keliauja Ukrainos kariuomenei. Knygos, kurios Ukrainoje parduota daugiau kaip 20 tūkst. egzempliorių, mūsuose išleista 800 vnt. Viliuosi, kad po knygų mugės leidėjams neliks nė vieno egzemplioriaus, o susidomėjusieji išprašys pakartotinio tiražo.. 

 

Pašnekovą džiugina, kad mugėje ir leidyboje Ukrainos tema nelieka nuošalyje: „Tai jau nebe vienos šalies istorija, o diskusijos apie Laisvę apskritai. Todėl linkiu visiems, atėjusiems į mugę, išeiti ne tik su knygomis, bet ir su naujomis mintimis, kurios dar ilgai kirbės galvoje“, – dalijasi M. Eidukonis. 

 

Jam antrina knygų apžvalgininkė Lina, pabrėždama, kad Ukrainos autoriai ir vertėjai tampa vis svarbesne literatūrinio lauko dalimi: „Domiuosi Ukrainos autoriais ir knygomis, stengiuosi dalyvauti susitikimuose su svečiais iš šios šalies, tad gali tekti paaukoti komikso pristatymą, nes tuo pačiu metu – penktadienį 17 val. – 5.1 salėje vyks susitikimas su knygos apie Ukrainos karo vadą Valerijų Zalužną autore Liudmyla Dolhonovska. Šeštadienį 17 val. būtinai dalyvausiu susitikime su Andrijumi Liubka, kuris pristatys savo knygą „Kažkas su manimi ne taip“. Abiejuose renginiuose dalyvaus nepavargstančioji vertėja iš ukrainiečių kalbos Donata Rinkevičienė, kuriai esu labai dėkinga – jos dėka galime artimiau pažinti ukrainiečių literatūrą“, – sako Lina. 

 

Augantis skaitytojų susidomėjimas menu 

Dailės kritikė Aistė Paulina Virbickaitė, mugėje pristatysianti ir savo naujausią knygą „Ką veikti muziejuje“, džiaugiasi mugėje augančiu skaitytojų susidomėjimu meno tema: „Šių metų knygų mugėje kaip reta daug leidinių apie meną: knygos, monografijos, katalogai, albumai – suskaičiavau virš dešimties pristatymų! Norėčiau atkreipti dėmesį į du gal mažiau publikos dėmesio sulaukiančius, tačiau jo vertus leidinius, kurie mugėje bus pristatyti ketvirtadienį: 16 val. 5.2. salėje menotyrininko Viktoro Liutkaus ilgai rašyta ir laukta monografija apie avangardistą Vytautą Kairiūkštį, 17 val. 5.1 salėje knyga „Nepažįstamas Pranciškus Smuglevičius“ (sud. Irena Vaišvilaitė), pasakojanti apie nepelnytai primirštą, kadaise tokį žymų XVIII a. Vilniaus tapytoją.“

 

Ką renkasi jaunieji skaitytojai?

Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį į Jaunųjų skaitytojų salės programą, kurioje gausu kūrybinių veiklų: „Žinia, gera literatūra gali įkvėpti daug kam, kartais – ir kūrybai. Knygų mugės metu Jaunųjų skaitytojų salėje lauks nemažai pasiūlymų pramankštinti vidinį kūrėją: dekoruoti marškinėlius, susikurti knygų skirtukų, tapyti ant akmenukų ar pamatyti save knygų iliustratoriaus rolėje. Visada energinga ir pozityvi žinoma grafikė ir dėstytoja Marija Marcelionytė-Paliukė kviečia į siurrealistinį atsitiktinumų renginį „Šiandien grįšiu kitą dieną. Piešinio virsmas knyga“. Kokių nuotykių ji prigalvos dalyviams – nežinau, tačiau turėtų būti linksma ir įdomu“, – pasakoja A. P. Virbickaitė. 

 

Savo įspūdžiais apie laukiančius renginius dalijasi ir jaunoji skaitytoja, moksleivė Adelija, kasmet į Vilniaus knygų mugę atvykstanti su šeima: „Ketvirtadienį 12 val. 5.1 salėje bus skelbiami akcijos „Metų knygos rinkimai 2024“, o 14 val. 5.3 salėje – IBBY Geriausių 2024 m. knygų vaikams ir paaugliams nominantai. Man patinka ne tik skaityti, bet ir diskutuoti apie knygas, todėl noriu žinoti, kokios knygos šiuo metu yra aktualios mano bendraamžiams. Tokie renginiai – puiki proga papildyti savo norimų perskaityti knygų sąrašą“, – dalijasi Adelija. 

 

Istorija besidominti moksleivė taip pat planuoja aplankyti įvairius knygų pristatymus ir susitikimus: „Penktadienį 15 val. 5.2 salėje ketinu dalyvauti Ingridos Jakubavičienės knygos „Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“ pristatyme, o šeštadienį 19 val. 5.1 salėje – susitikime su lenkų rašytoja Anna Brzezińska, kuri pristatys savo istorinį romaną „Vavelio dukterys“.“ 

 

Be to, pašnekovė itin laukia Jaunųjų skaitytojų salės Kūrybos erdvėje „Be formulių“ įvyksiančių menininkės Nastassios Pazniak kūrybinių dirbtuvių „Knyga – ypatinga erdvė vizualiai istorijai papasakoti“. Jų metu dalyviai įsiriš savo autorinę knygelę ir, naudodami unikalias spaudos klišes, sukurs vizualų pasakojimą. 

 

Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į mugę“ vyks 2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

 

    

Jau vasario 27 – kovo 2 d. dvidešimt penktą kartą į Lietuvos parodų ir kongresų centrą LITEXPO skaitytojus sukvies tarptautinė Vilniaus knygų mugė, pasitiksianti lankytojus su tema – „Kukutis eina į mugę“. Mugė jau ketvirtį amžiaus suburia visų amžiaus grupių knygų mylėtojus ir tapo erdve, išauginusia kelias skaitytojų kartas. Ruošdamiesi artėjančiam jubiliejiniam renginiui, kalbamės su Vilniaus knygų mugės Jaunųjų skaitytojų salės kuratore Indre Zalieskiene apie tai, kaip ši salė tapo viena pagrindinių mugės dalių, kūrybiškumo skatinimą, technologijas literatūroje ir šių metų simbolį – Kukutį. 

 

Vilniaus knygų mugėje dirbate jau beveik penkiolika metų. Kaip mugė keitėsi šiuo laikotarpiu ir kas lėmė Jaunųjų skaitytojų salės, kurioje įsikuria Bibliotekų erdvė, kūrybinės dirbtuvės, sukūrimą?
Pirmaisiais darbo metais knygų mugės organizaciniame komitete atstovavau bibliotekoms. Jau tada supratome, kad mugė plečiasi, ieškojome naujų idėjų, galimybių ir koncepcijų. Tuomet kilo mintis į pačią mugę įtraukti ir bibliotekas – juk knygos ir bibliotekos yra neatskiriamai susijusios. Nuo pradžių norėjome bibliotekas ir jų tinklą pristatyti ne tik kalbant apie knygas, bet ir jų vykdomas edukacines veiklas, atviras kiekvienam. 

 

Taip prieš trylika metų pirmą kartą bibliotekos buvo pristatytos Vilniaus knygų mugėje. Pirmieji metai buvo tikras iššūkis – reikėjo surasti bibliotekas, kurios patikėtų šia idėja. Tuo metu buvome įsikūrę balkone virš trečios salės, kur dabar vyksta knygų paroda, tad tą vietą galime laikyti Bibliotekų erdvės užuomazgomis. Čia lankytojai galėjo įsitraukti į kūrybines dirbtuves: gaminome ekslibrisus, kvietėme į kūrybinio rašymo užsiėmimus, rodėme bibliotekininkų sudarytas knygų kolekcijas pačiomis įvairiausiomis temomis, kurios sulaukė didžiulio susidomėjimo. Dabar Bibliotekų erdvė stipriai išsiplėtė – joje dalyvauja bibliotekos iš visos Lietuvos, aktyviai jungiasi ir muziejai, pristato edukacijas, susijusias su knygomis.

Maždaug po penkerių metų, didėjant susidomėjimui, išaugome balkono erdvę ir persikėlėme į tuometinę Vaikų salę. Čia prasidėjo virsmas, kuris ilgainiui peraugo į dabartinę Jaunųjų skaitytojų salę, apimančią įvairių amžiaus grupių lankytojus. Vaikų salės pokytis į Jaunųjų skaitytojų salę buvo natūralus – norėjome labiau įtraukti paauglius. Taip šioje salėje atsirado Jaunimo taškas – erdvė, kurioje ne tik vyksta diskusijos, bet jaunimas gali tiesiog būti, kartu leisti laiką. 

 

Jaunųjų skaitytojų salė tapo erdve, kur kiekvienas gali rasti, kas jam artima, ir jaustis laukiamas, juk jaunuoju skaitytoju gali būti bet kurios amžiaus grupės skaitytojas. Sakome, kad čia laukiame visų – nuo kūdikių iki šimtamečių senolių. 

 

Ar vis dar galioja nuostata, kad paaugliai – itin sudėtinga auditorija, kurią sunku sudominti? Neretai vis dar pasigirsta kalbų, kad paaugliai apskritai neskaito.
Žinoma, statistiniai duomenys galėtų tiksliau nusakyti situaciją, tačiau remiantis mano patirtimi kuruojant Jaunųjų skaitytojų salės veiklas, situacija keičiasi ir pati skaitymo kultūra sparčiai plečiasi. Pažiūrėkime, kaip mylimi vaikų ir jaunimo rašytojai, tą pokytį iliustruoja ir pilnos salės susirinkusiųjų renginiuose bei vis platesnė Vilniaus knygų mugės programa, o Muzikos salė rodo, kad literatūra jungia įvairias kartas, menų formas, skirtingus domėjimosi laukus. 

Labai svarbus ir šeimos vaidmuo. Jei tėvai skaito, lankosi knygų mugėje, atsiveda savo vaikus, jie jiems perteikia skaitymo svarbą ir taip natūraliai formuojasi skaitymo įpročiai. Mugė tampa literatūrinio kelio pradžia. 

Kalbant konkrečiai apie paauglių auditoriją, matome aktyvų jų įsitraukimą Jaunimo taške, kur mes dirbame kaip kuratoriai, padedantys jaunuolių komandai išsigryninti temas ir pagrindines idėjas. Svarbu tai, kad veiklų turinys ateina iš pačių paauglių – mes nekuriame nieko jiems primestinio, o klausome, ko jie nori ir tikisi. Todėl čia vyksta ir teminės valandos, planuojame išbandyti atviro mikrofono formatą, kur jauni žmonės galėtų pristatyti savo kūrybą. Kai paaugliai turi galimybę rinktis, veiklos pritaikytos prie jų interesų, o aplinka jauki ir motyvuojanti, jie tampa smalsūs, kūrybingi ir aktyviai įsitraukia į literatūros erdvę. 

 

Kokį vaidmenį atlieka Vilniaus knygų mugė, auginant ir ugdant jaunąją skaitytojų kartą?
Vilniaus knygų mugė turi labai ryškų šventinį motyvą, kuris savaime yra įtraukiantis. Jei į tokią šventę atvedi besiformuojantį jauną žmogų, greičiausiai tai jam paliks gilų įspūdį. Mugė yra ne tik renginys, bet ir patirtis, auginanti asmenybę. Vaikams tai ypač svarbu, nes jie yra labai imlūs. 

Jaunųjų skaitytojų salė yra erdvė, kur įvairiais būdais auginame jaunąją skaitytojų kartą. Vienas pavyzdžių yra Lietuvos audiosensorinės bibliotekos įsitraukimas. Stende „Knygos prabyla tavaip“ jie pristato moderniausius skaitymo būdus, tinkančius visiems – tiek tipiniams skaitytojams, tiek žmonėms, turintiems disleksiją ar regos sutrikimų. Mes stengiamės apie šias temas kalbėti įdomiai ir įtraukiančiai, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji suprastų, jog skaitymas turi ir gali būti malonus ir visiems prieinamas.

Tokie edukaciniai pristatymai labai padeda ir tėvams. Jie turi galimybę geriau suprasti situaciją, susipažinti su naujomis priemonėmis, kurios gali palengvinti vaikų skaitymo procesą. Matome, kad lankytojai tikrai susidomi tokia informacija – jie išgirsta tai, ko galbūt dar nebuvo girdėję, atranda naujų sprendimų. Šiais metais kviesime susipažinti net su terapiniais šunimis, kurie gali padėti prisijaukinti skaitymą. 

 

Bibliotekos neretai supažindina skaitytojus su įvairiomis technologijomis literatūros srityje. Ar jos sudomina ir Jaunųjų skaitytojų salės lankytojus?
Taip, bibliotekos žengia koja kojon su technologijomis, todėl įvairios naujovės tampa neatsiejama jų kasdienio gyvenimo dalimi ir dažnai būna pristatomos ir knygų mugėje. Šiandien daugybė veiklų persikelia į ekranus, pavyzdžiui, komiksų kūrimo dirbtuvėlės, kurios anksčiau buvo rengiamos tradiciniu būdu, dabar vyksta planšečių ekranuose. Tačiau vaikams ir jaunimui tai jau įprasta – jie natūraliai jaučiasi tarp technologijų.

Kita vertus, labai džiugina tai, kad galime pristatyti ir edukacijas, kurios tiesiogiai susijusios su knygos tradicija. Artėjančioje knygų mugėje Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka kvies susipažinti su senovinių dažų gamyba ir juos išbandyti dekoruojant inicialines raides. Tokios veiklos leidžia lankytojams pažinti knygos istoriją ir tradicijas. 

Bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedra mugės lankytojams pristatysime ne vieną su knygos menu susijusią edukaciją, kurias ves patys menininkai.

Kalbant apie Jaunųjų skaitytojų salę, čia gražiausia – samplaika, kur telpa viskas: technologijos, tradicijos, teatro elementai, knygų iliustratorių kūryba, pristatanti knygą dar iš kitokios perspektyvos. Tokiame kontekste kiekvienas gali atrasti kažką sau.

 

Turbūt galėtume teigti, kad Jaunųjų skaitytojų salė prisideda ne tik prie skaitymo, bet ir kūrybiškumo skatinimo?
Tikrai taip – per tiek metų užsiauginome auditoriją, kuriai įdomu ir kuri ieško veiklų, naujai supažindinančių su knyga. Prieš dešimtmetį daugiau kalbėjome apie skaitymą ir jo skatinimą, tačiau dabar daug dėmesio skiriame įtraukčiai bei bendram kūrybiškumo ugdymui.

Artėjančioje Vilniaus knygų mugėje Jaunųjų skaitytojų salė pasiūlys labai įvairią programą. Lankytojai turės galimybę dalyvauti ir tradicinėse su knyga susijusiose edukacijose, ir su naujausia technologine įranga, taip pat piešti, kurti, lipdyti įvairiausių formatų Kukučius. Vyks teatralizuotos edukacijos, o Vaikų scenoje bus gausu renginių ir knygų pristatymų – nuo visų pamėgtos Kakės Makės iki Tomo Dirgėlos knygų pristatymų. Salėje taip pat bus kelios ekspozicinės erdvės, gamtininko, fotografo, rašytojo Selemono Paltanavičiaus 100 knygų paroda   ir interaktyvi erdvė – Kukučio butas. Literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“ paruošė dar vieną įdomią kūrybinę instaliaciją „(Ne)sugedęs telefonas“, kur vienas lankytojas ves knygos iliustracijoje matomą pasakojimą, o jo partneris, kurio jis nematys, pieš tai, ką girdi.

Programa tikrai labai plati, todėl tikimės, kad kiekvienas ras kažką sau. Smagiausia tai, kad šių edukacijų metu knyga ir žodis pristatomi labai skirtingais aspektais. Net vaikui, kuris galbūt nėra didelis skaitytojas, tokios veiklos gali pažadinti smalsumą ir paskatinti atrasti skaitymo džiaugsmą. 

 

Artėjančios knygų mugės tema – Kukutis eina į mugę. Kas Jums yra Kukutis?
Man Kukutis yra viską jungiantis gražus simbolis. Galvodama apie artėjančią mugę, įsivaizduoju, kaip Kukutis praskrieja per visas sales, sujungdamas skirtingas kultūrines veiklas ir idėjas. Tai labai graži kultūrinė ir gamtinė sąsaja. Galime pažadėti, kad Jaunųjų skaitytojų salėje edukacijų, susijusių su Kukučiu, tikrai netrūks. 

 

Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į mugę“ vyks 2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

 

Vasario 27 – kovo 2 d. jau dvidešimt penktą kartą Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO vyks tarptautinė Vilniaus knygų mugė, kurios tema šiemet – „Kukutis eina į mugę“. „Audioteka“, jau daugiau nei dešimtmetį dalyvaujanti mugėje, prisideda prie tradicijos pristatyti literatūros naujoves, tarp kurių svarbią vietą užima audioknygos. Ruošdamiesi artėjančiam renginiui, kalbamės su „Audiotekos“ leidybos vadove Inga Vilime apie audioknygų kūrimo subtilybes, augantį populiarumą ir kintančius skaitytojų bei klausytojų įpročius. 

 

Žvelgiant į Vilniaus knygų archyvą, galima pastebėti, kad būtent čia pristatomos įvairios literatūrinės naujienos – vienos pirmųjų elektroninių knygų CD diskuose, knygų prekyba internetu. Ar į šį inovacijų metraštį galėtume įtraukti ir audioknygas?
Tikrai taip. Nors tuo metu dar nedirbau „Audiotekoje“, leidyklos įkūrėjas Aurimas Mikalauskas pirmąją audioknygą – Andriaus Tapino romaną „Vilko valanda“ – pristatė 2014 m. Vilniaus knygų mugėje. Šią datą simboliškai laikome „Audiotekos“ gimtadieniu, nors knygos įgarsinimo darbai prasidėjo gerokai anksčiau. Pirmasis pasirodymas viešumoje tapo svarbiu pradiniu tašku, o praėjusiais metais Vilniaus knygų mugėje jau paminėjome „Audiotekos“ dešimtmetį.

Įdomu tai, kad „Vilko valanda“ – iki šiol viena geriausiai paruoštų audioknygų. Jos gamyba reikalavo išskirtinių pastangų: buvo kuriama originali muzika, įtraukti specialūs garso efektai, o tekstą įgarsino pats knygos autorius. Todėl ji dar ir dabar neretai tampa dažno klausytojo pasirinkimu. 

Anksčiau mums buvo svarbu parodyti skaitytojams, kad toks knygos formatas egzistuoja, ir pristatyti galimybę klausytis knygų lietuvių kalba. Pirmuosius „Audiotekos“ gyvavimo  metus pažindinome skaitytojus su pačiu formatu. Šiandien tokie klausimai kyla vis rečiau – dabar dažniau teiraujamasi, kada tam tikra knyga bus išleista audioformatu. Beje, tik pernai Vilniaus knygų mugėje pirmą kartą nebesulaukėme klausimo, ar audioknygas parduodame diskuose, nors prieš dvejus ar trejus metus šis klausimas vis dar kartais būdavo užduodamas.

Tiesa, dėl pirmosios audioknygos –  Vilniaus knygų mugės šimtadienio metu svečiams buvo rodytas archyvinis reportažas iš pirmosios knygų mugės. Jame užfiksuotas Juozas Erlickas, leidyklos „Tyto alba“ stende pasirašinėjantis ant savo audiokasetės. Dar tą vakarą leidyklos vadovei Lolitai Varanavičienei sakiau, jog būtent ji kartu su poetu pirmoji pradėjo leisti audioknygas Lietuvoje. Interpretacijų, kada pasirodė pirmoji lietuviška audioknyga, gali būti įvairių, bet juk knygos atsirado iš garsinių pasakojimų, o šie – daug anksčiau nei raštas. Audioknygos tiesiog grąžina pasakojimus į mūsų kasdienybę tuo pirminiu – garso – formatu. 

 

Nors ilgą laiką reikėjo vykdyti ir edukacinę veiklą, supažindinant skaitytojus su audioknygomis, tačiau turbūt dabar galime kalbėti apie jau kelerius metus stabiliai augantį susidomėjimą šiuo formatu?
Taip, audioknygų sfera kasmet sparčiai plečiasi. Per pastaruosius kelerius metus „Audioteka“ kaip platforma augo itin dinamiškai – pajamos iš audioknygų kasmet didėjo maždaug 50 procentų, o leidinių skaičius taip pat žymiai išaugo. Dar 2019 m. „Audiotekoje“ patys išleidome 23 audioknygas. Tuo metu dar nė viena leidykla neteikė audioknygų platinimui. 2024 m. finišavome su 248 knygomis, iš jų 155 buvo pateiktos kitų leidyklų platinimui. Dabar mes jau nebe vieni – daug leidėjų ruošia ir platina audioknygas, kurios vis dažniau randa vietą žmonių virtualiose lentynose ar ausinėse. 

Audioknygų populiarumą puikiai iliustruoja ir išklausytų valandų skaičius. Gruodžio pradžioje dar svarstėme, ar pavyks „Audiotekos“ platformoje pasiekti 2,5 milijono per metus išklausytų valandų, tačiau šį tikslą gerokai viršijome. Nepaisant to, Lietuvoje dar yra nemažai skaitytojų, kurie šio formato nėra atradę ar prisijaukinę.

Auga net tik klausytojų, bet ir leidėjų susidomėjimas. Vis daugiau leidėjų ir platintojų mato šios srities potencialą, atsiranda naujų platinimo kanalų, įrašų studijų. Lietuvoje audioknygų populiarumas dar sparčiai kyla, o pasauliniu mastu šis augimo šuolis įvyko anksčiau ir dabar augimo tempai jau lėtesni. Nors su kitomis audioknygų platformomis esame konkurentai, kartu esame ir kolegos. Visi siekiame to paties – kad knygos būtų žmonių gyvenimo dalimi. Mūsų kaip „Audiotekos“ misija – sugrąžinti knygą į užimto žmogaus kasdienybę. Norime, kad net labai užimti žmonės galėtų klausytis knygų tada, kai skaitymui laiko visai nėra – vairuodami, bėgiodami ar vaikščiodami, kai neturi galimybės atsisėsti ir atsiversti knygos. 

Vilniaus knygų mugė padeda skleisti minėtą misiją. Didžiajai daliai leidėjų, leidžiančių daugiausia popierines knygas, tai yra itin svarbus renginys tiek kultūrine, tiek ir finansine prasme, o mums svarbiausia pabendrauti, būti pamatytiems, supažindinti skaitytojus su tokiu formatu. Mugė taip pat suteikia progą gyvai susitikti su naujais ir jau ištikimais audioknygų klausytojais, o jiems – susipažinti su „Audiotekos“ komandos nariais, kurie jiems rašo naujienlaiškius, atsakinėja į skambučius, išrenka leidinius leidybai ar balsus knygoms. 

 

Anksčiau literatūros lauko diskusijose neretai būdavo keliama priešprieša tarp elektroninių knygų ir popierinių knygų. Kur šiame ginče ar debatuose įsipaišo, Jūsų nuomone, audioknygos? Stebint iš šono, atrodo, kad audioknygoms pavyko išvengti priešpriešos. 

Iš tiesų, stebint skirtingų knygų formatų lauką, sunku būtų kalbėti apie tikrą priešpriešą – bent jau aš to taip nevertinu. Pati derinu skirtingus formatus: mano namuose rasite daugybę popierinių knygų, po ranka visada turiu skaityklę ir, žinoma, klausausi audioknygų. Mano suvokimu, formatai ne kovoja, o papildo vienas kitą. Aplinkybės, laikas ar nuotaika lemia, kuris formatas tuo metu yra tinkamiausias. Priešprieša tarp popierinių ir elektroninių knygų greičiausiai atsirado todėl, kad abu šie formatai reikalauja visą dėmesį sutelkti į tekstą – į puslapį, nesvarbu, fizinį ar skaitmeninį. Tai ginčas apie pojūčius, patogumą, svorį ar vietą lentynose. O štai audioknygos yra derinamos su kitomis gyvenimo veiklomis. Be to, augantis audioknygų populiarumas, mano nuomone, neturi neigiamos įtakos popierinių knygų pardavimams: iš gaunamų atsiliepimų matome, kad dažniausiai audioformatą atranda žmonės, kurių santykis su knyga apskritai buvo nutrūkęs. Audioknyga tampa vienu iš kelių, kaip skaitytojas vėl grįžta į literatūros lauką: galbūt iš pradžių stumdydamas vaiko vežimėlį parke klausosi knygų apie tėvystę, o vėliau ima ir romanų klausytis. 

 

Kokie yra audioknygų klausytojai, su kuriais susitinkate Vilniaus knygų mugėje?
Galime nupiešti bendrą portretą: tipiniai klausytojai, kur kas dažniau nei tradiciniai skaitytojai, yra vyrai nei moterys, priklausantys 25–35 metų amžiaus grupei, ir, greičiausiai, aktyvų gyvenimo būdą mėgstantys miesto gyventojai. Tačiau yra daugybė klausytojų, kurie neatitinka šių rėmų: išklausę audioknygas, atsiliepimus „Audiotekos“ programėlėje palieka nuo močiučių iki alfa kartos atstovų. Tai pastebime ir Vilniaus knygų mugėje: į stenda užsuka tiek vyresnio amžiaus žmonės, besidomintys mūsų pristatomomis knygomis, tiek vaikai, mūsų stende mėgstantys paklausyti audioknygos. Taip pat sulaukiame daug atsiliepimų iš žmonių, turinčių galimybę dirbant klausytis audioknygų, tad esame gavę komplimentų, jog paįvairiname derliaus nuėmimą, siuvimo procesus, tolimas keliones ar kitus darbus. 

 

Visuomet, kai lankytojai praeina pro „Audiotekos“ stendą, atrodo, kad jūs ten puikiai leidžiate laiką, gera nuotaika užkrečiate praeivius.
Nors, kaip ir visi kiti dalyviai, per mugę kartais pavargstame, mūsų stiprioji pusė ir geros nuotaikos šaltinis – komanda, mums gera dirbti kartu. Kadangi nemaža dalis darbuotojų dirba nuotoliniu būdu, o ir knygų garsinimas, sakykime, yra itin intymus procesas, kuriame dažniausiai dalyvauja tik garsistas, atlikėjas ir vienas leidybos komandos narys, mes retai susitinkame gyvai. Vilniaus knygų mugė mums tampa pasimatymo vieta, kur sutinkame seniai matytus kolegas, gyvenančius ne Vilniuje. Stende tikrai puikiai leidžiame laiką, juo dalindamiesi su tais, kurie užsuka į stendą. 

 

Su ilgametėmis Vilniaus knygų mugės organizatorėmis kalbėjome apie pastaraisiais metais pastebimą didelį skaitytojų susidomėjimą lietuvių autorių kūriniais, kurie dominuoja perkamiausių knygų sąrašuose tiek grožinėje, tiek negrožinėje kategorijose. Ar tokios pat tendencijos pastebimos ir audioknygų sferoje?

Tikrai taip, pernai ir užpernai apie 20–25 procentus mūsų naujo asortimento sudarė lietuvių autorių knygos. Klausytojai itin noriai ieško pačių populiariausių lietuvių autorių kūrinių: praėjusią Vilniaus knygų mugę didžiausios eilės driekėsi prie „Laisvės TV“ stendo, kur autografus dalino Benas Lastauskas, o „Audiotekos“ platformoje jo knyga „Tiems, kurie neskaito“ buvo pati klausomiausia. Iš dalies populiarumą lemti galėjo tai, kad garsinis ir popierinis formatas pasirodė panašiu metu, o audioknyga buvo įgarsinta penkiais balsais. Vien apie šią knygą platformoje yra keli šimtai klausytojų atsiliepimų. 

Populiarios išlieka ir kitos lietuvių autorių knygos, tokios kaip Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ ar Ginos Viliūnės romanai, nuo liepos iki pat metų pabaigos nesibaigia komplimentai Beatos Nicholson knygai „21 taisyklė geram gyvenimui“. Įprastai, jei lietuvių autoriaus knyga yra laukiama, rašytojas – gerai žinomas, skaitytojai nori ir audioformato.

 

Kas, be didelio skaitytojų susidomėjimo, lemia, kad popierinė knyga įgaus ir audioformatą?
Vienas svarbiausių veiksnių – pačių leidėjų sprendimas iš anksto, perkant autorines teises, planuoti knygų leidimą įvairiais formatais. Nemažai įtakos padarome ir mes, nuolat dalindamiesi įžvalgomis apie tai, kas yra klausoma, kokių knygų klausytojai laukia. Tai skatina leidėjus apsvarstyti galimybę knygą išleisti ir audioformatu. Kartais tokį sprendimą paskatina ir sėkmingai perkamas jos popierinis formatas. 

Kai kurie lietuvių autoriai, ypač tie, kurie pirmieji pradėjo dirbti su „Audioteka“, pavyzdžiui, Dovydas Pancerovas, prisipažino, jog jau rašydami knygas mąsto apie jų skambesį audioformatu. Toks požiūris keičia patį tekstą – autorius iš anksto atsižvelgia į tai, kaip knyga skambės įgarsinta. 

 

Kaip atrodo audioknygų kūrimo procesas?
Jei teisinę sferą paliksime atskirai, audioknygų kūrimo procesas prasideda nuo teksto ir jo žanro, nuotaikos įvertinimo. Pagal tai parenkame, kas garsins knygą. Nors daugiausia knygų yra įgarsinamos vienu balsu, kartais, atsižvelgiant į knygos turinio pobūdį, pavyzdžiui, kai knygoje yra keli skirtingi pasakotojai, renkamės daugiabalsį garsinimą.

Tuomet prasideda eksperimentavimas: kartais, vos tik atsivertus knygą, iš karto gali pajusti, kad jai tiks vieno iš mūsų atlikėjų balsas, tačiau kartais reikia pasitikrinti ir įsivertinti. Jei leidėjas užsako knygos įgarsinimą mūsų studijoje, mes pirmiausia sukuriame bandomąjį įrašą, kuris leidžia išgirsti tai, ką mes girdime ir ką siūlome. Kartais, priklausomai nuo knygos pobūdžio, organizuojame atranką, kad parinktume tinkamiausią balsą. Įsivertiname ir įsivaizduojame, koks tai galėtų būti balsas, ko mes ieškome, pavyzdžiui, moteriškas, gilus, kad skambėtų tarsi jauno ar vyresnio amžiaus žmogaus. Šiuo atveju nesvarbu atlikėjo amžius, svarbu, kaip skamba pats balsas. Tada su keletu norimus kriterijus atitinkančių atrinktų atlikėjų įrašome knygos ištrauką. Be to, kartais organizuojame „atviro mikrofono“ dienas, kai profesionaliems atlikėjams, dažniausiai aktoriams, pagal jų balso tembrą ir charakterį parenkame keletą skirtingų knygų ištraukų, iš kurių vėliau formuojame naujų balsų bazę.

Kai parenkamas knygos balsas, įrašų metu dalyvauja garsistas, kuris prižiūri techninę pusę, kad viskas skambėtų aiškiai, kokybiškai, atitiktų tekstą. Knygos garsinimo pradžioje būtinai dalyvauja ir leidybos komandos narys, kuris padeda nuspręsti, kokios nuotaikos, tono, tempo norėtųsi garsinamam tekstui. Kartais susitariame, kad netaisysim kalbos klaidų, tarmiškumo, kirčiavimo, nes nebūtinai visi knygos veikėjai turi kalbėti taisyklinga lietuvių kalba. 

Įrašų laikas priklauso nuo knygos apimties, tačiau klausytojams itin patinka, kai įgarsiname didelės apimties knygas, kurių dauguma nesiryžta skaityti. Klausyti tokių knygų jiems atrodo paprasčiau. Bet tai iš knygos parengimo pusės reikalauja daug kantrybės ir labai svarbu pasirinkti atlikėją, kuris gali nuolat ir sistemingai įrašinėti didelės apimties tekstą. Kai įrašymas baigtas, prasideda ilgas audioknygos apdorojimo etapas: montavimas, garso takelio kūrimas ir perklausa. Vidutinė „Audiotekoje“ įrašytos knygos trukmė – apie 8–9 valandas. Žinoma, yra ir trumpesnių knygų, bet, pavyzdžiui, „Altorių šešėly“ audioknygos trukmė – 32 valandos, o norint išklausyti „Vėjo nublokšti“ kiekvienai daliai teks skirti po vieną parą. 2023 m. įrašėme ilgiausią „Audiotekos“ knygą – „Miegoti jūroje žvaigždžių“, jos trukmė virš 40 valandų.

Ko klausytojai gali tikėtis audioknygų sferoje artėjančioje Vilniaus knygų mugėje?
Manau, jog tikrai šiais metais skaitytojai ir klausytojai išvys didelę įvairovę – tiek pačių pristatomų audioknygų, tiek ir skirtingų platintojų, kurie nori būti ryškesni, aktyviau pristatyti šį formatą. O mūsų pristatomos naujienos sutaps su pačiomis Vilniaus knygų mugės naujienomis – klausytojai ieškos tų pačių autorių ir knygų, tik skirtingais formatais. Leidėjai bando suspėti išleisti knygas mugei paskutinę minutę, o mes teturime paskutines sekundes: spaustuvės darbas užtrunka kelias savaites, o knygos įgarsinimui reikia skirti daugiau laiko. Be to, dar prisideda ir žmogiškasis faktorius – niekada nežinai, ar neteks laukti, kol atlikėjui baigsis sloga ir bus galima pagaliau įgarsinti tą paskutinį skyrių.

 

Vilniaus knygų mugės tema – „Kukutis eina į mugę“. Kas Jums yra Kukutis?
Niekaip negaliu prisiminti savo pirmosios knygų mugės, tik pamenu pirmųjų apsilankymų tradiciją. Ryte palikdavau mašiną Karoliniškėse gyvenančios anytos kieme, o vakare sugrįždavau į jos namus su knygų maišais. Pasidalindavome, kuri iš mūsų kokią knygą pirmiau skaitys. Man Kukutis yra kiekvienas į mugę ateinantis skaitytojas, vaikštantis po leidyklų stendus, glostantis knygų viršelius ir svarstantis, kurios iš jų atsidurs jo namų lentynoje. Visi mes esame tokie Kukučiai.

 

Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į mugę“ vyks 2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. jau dvidešimt penktą kartą Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO vyks tarptautinė Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į mugę“. Per ketvirtį amžiaus mugė tapo kultūriniu centru, į kurį kasmet suplūsta dešimtys tūkstančių knygų mylėtojų, ir tradicija, vienijančia bendruomenę bei skirtingas skaitytojų kartas. Laukdami artėjančio jubiliejinio renginio, kalbiname savanorius ir ilgamečius knygų mugės lankytojus.

 

Vilniaus knygų mugės savanoriai, naviguojantys mugės šurmulyje

Vilniaus knygų mugės organizatoriai 2025 m. pradžioje paskelbs savanorių paiešką. Savanorių koordinatorius Laurynas Petrauskas pastebi, jog paskutinėje knygų mugėje savanoriavo apie septyniasdešimt žmonių, tačiau jų galėtų būti ir daug daugiau: „Atrankoje kviečiame dalyvauti visus norinčius. Žmonės gali padidinti savanoriavimo mugėje šansą galėdami skirti kuo daugiau laiko, pavyzdžiui, kelias mugės dienas, šiai veiklai, – atskleidžia pašnekovas. – Mugėje savanoriauja labai ypatingi žmonės, darantys mano ir savo pačių darbą labai paprastu. Tai žmonės, kurie žavi savo kantrumu, kūrybiškumu ir noru padėti.“

Petrauskas teigia, kad pagrindinė savanoriaujančių užduotis – būti matomiems ir palengvinti visų mugės lankytojų bei dalyvių patirtį: „Be savanorių Vilniaus knygų mugė būtų nespalvota, ir ne tik dėl to, jog savanoriai vilki ryškių spalvų marškinėlius. Jie ir pagyvina, ir prižiūri mugę, be jų įsivyrautų chaosas“, – sako koordinatorius.

Pašnekovui pritaria savanoris Jokūbas Kodoras: „Kiekvienam darbui svarbiausia atiduoti visą širdį. Tuo kaip savanoriai ir pasižymime – esame  komunikabilūs ir pasiruošę lankytojams padėti susigaudyti mugės šurmulyje. Be mūsų, turbūt, būtų daugiau chaoso, niūrių veidų ir pasimetimo. Todėl mūsų pagalba kiekvienoje Vilniaus knygų mugėje – svarbi ir neįkainojama.“

 

Kukučiai tarp savanorių

Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė skaitytojus pasitiks su šūkiu „Kukutis eina į mugę“. Poeto Marcelijaus Martinaičio sukurtas Kukutis – vienas ryškiausių lietuvių poezijos personažų, įkūnijantis laisvą dvasią, kūrybiškumą bei drąsą mąstyti kitaip. Savanorių komanda, paklausta, ką jiems reiškia Kukutis, pateikia skirtingas interpretacijas:

„Kukutis – tai mes patys: jauni žmonės, nebijantys kalbėti, kvestionuoti ir keisti pasaulį aplink save. Tokių kukučių tarp mūsų yra labai daug, tarp savanorių – irgi“, – dalinasi L. Petrauskas.

„Man Kukutis – tai simbolis tų, kurie nuolat ieško naujų iššūkių ir drąsiai palieka komforto zoną“, – papildo J. Kodoras.

Savanorė Eglė Platūkytė atsako paties M. Martinaičio eilėmis: „Ir jis bėga / apkibęs pagalvių pūkais / nieko nematančiomis akimis / bėga bėgdamas pirma laiko / – ir jį vejasi / bekūnė / kelių pasaulių jėga.“ Šioje iškreiptų veidrodžių karalystėje Kukutis yra šiek tiek eksperimentas, reiškinys ar pranašas, arba tiesiog poetas.“

 

Vilniaus knygų mugės lankytojų tradicijos: ypatingi susitikimai ir švenčiami gimtadieniai

Mugėje nuo 2020 m. savanoriaujantis J. Kodoras pastebi, jog Vilniaus knygų mugėje daugelis lankytojų susikuria savo tradicijas, ir jis pats ne išimtis: „Jei atvyksta rašytojai iš Šiaurės šalių, būtinai nueinu jų paklausyti, taip pat apsilankau savo mėgstamos leidyklos stende, peržiūriu naujai išleistas knygas. Pirmą dieną mėgstu skirti pažinčiai su visa mugės erdve: nuo renginių salių ir leidyklų stendų iki Muzikos salės.“

Beveik dvidešimt metų mugėje besilankanti Palangos gintaro muziejaus direktorė dr. Sigita Bagužaitė-Talačkienė pasakoja, kad su bičiuliais puoselėja tradiciją kiekvienais metais susitikti mugėje: „Su draugais Ryčiu, Irma ir Mariumi Vilniaus knygų mugėje susitinkame jau šešerius metus iš eilės. Juokaujame, kad tai mūsų neoficialus „daktarų klubas“, nes visi kartu studijavome ir gynėme disertacijas. Knygų mugė – vieta, kur susitinka ne tik knygos, bet ir žmonės: bičiuliai, kolegos, pažįstami. Ar gali būti geresnė proga pamatyti visus vienoje vietoje? Mums tradicinis pasisėdėjimas Vilniaus knygų mugėje suteikia galimybę ne tik prisiminti studijų laikus, bet ir aptarti mums įdomias kultūros lauko aktualijas.“

„Vilniaus knygų mugę vadinu savais atlaidais. Tai įvykis, suteikiantis išskirtinę galimybę dalyvauti įdomiose diskusijose ar susitikimuose su autoriais, peržvelgti kone visų Lietuvos leidyklų asortimentą vienoje vietoje ir tuo pačiu metu panaršyti tarp bukinistų siūlomų lobių. Aktualu užsukti ir į Jaunųjų skaitytojų salę, kadangi kaskart esu įpareigota grįžti su lauktuvėmis“, – šypsosi S. Bagužaitė-Talačkienė.

Knygyno „Mint Vinetu“ bukinistė Rugilė Ciunytė  pirmą kartą Vilniaus knygų mugėje apsilankė beveik prieš dešimtmetį kartu su šeima. Dabar į mugę keliaujanti kaip dalyvė R. Ciunytė pasakoja žinanti, kad kiekvienais metais mugėje sutiks artimiausius žmones, šeimos narius: „Po mugės pasidaliname, kokias knygas įsigijome, kokius renginius aplankėme, ką matėme.“ Ji tikina, jog lankytojai mugėje medžioja ne tik literatūrines retenybes, bet ir pačius rašytojus: „Skaitytojai nori gyvo kontakto su rašytoju, aš lygiai taip pat vienais metais mugėje ieškojau autorės, kuri į LITEXPO užsuko neplanavusi, kad galėčiau jai padėkoti ir pagirti man patikusią knygą.“

Unikalia knygų mugės tradicija dalinasi ilgametė knygų mugės lankytoja, Vilniaus etninės kultūros centro etnologė Gailė Vanagienė: „Mano mamos gimtadienis – vasario 27 d., todėl kiekvienais metais Vilniaus knygų mugėje gimimo dienos proga nuperku jai knygą – dažniausiai meilės romaną, – pasakoja pašnekovė.  – O mano vienuolikmetė dukra iš anksto, jau nuo šv. Kalėdų, pradeda taupyti pinigus, kad galėtų įsigyti visas norimas knygas. Ji, iš tiesų, dabar daugiausia skaitanti mūsų šeimoje. Be to, rinkdamiesi knygas mugėje palaikome ir mažas ar mažiau žinomas leidyklas, mums tai atrodo svarbu. Prieš išeidami iš mugės visas įsigytas knygas pažymime Vilniaus knygų mugės antspaudu. Šis ritualas tampa ir brangiu šeimos laiku, kurį skiriame džiaugtis literatūra ir vieni kitais.“

 

Vilniaus knygų mugė kaip šventė

Paklausta apie pirmą apsilankymą Vilniaus knygų mugėje, G. Vanagienė juokauja: „Čia lankausi visą gyvenimą. Tiek, kiek save prisimenu, atrodo, jog knygų mugė visada buvo mano gyvenime. Šeimoje itin svarbią reikšmę turėjo knygos, nes mano seneliai – dėstytojai ir rašytojai, o tėvai – mokytojai. Augau apsupta knygų, tad ir lankymasis knygų mugėje buvo tarsi privalomas. Į Vilniaus knygų mugę kiekvienais metais eidavome kartu su mano mama, vėliau, kai susilaukiau vaikų, pradėjome eiti kartu su jais. Mano sūnūs jau paaugliai, tad į mugę nueina patys, o aš tebeinu kartu su mama ir savo dukromis“, – džiaugiasi pašnekovė.

Pasak anksčiau kalbintos leidyklos „Tyto alba“ vadovės, ilgametės Vilniaus knygų mugės organizatorės Lolitos Varanavičienės, ir du dešimtmečius mugę globojusios tuometės LITEXPO parodų grupės vadovės Mildos Gembickienės, leidėjai sukūrė dar vieną metų šventę. Kalbinti savanoriai ir lankytojai pritaria šiai minčiai:

„Džiaugiuosi, jog mugė gyvuoja jau ketvirtį amžiaus, per kurį daugeliui mūsų tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Juk skaitytojai Vilniaus knygų mugės kasmet laukia tarsi šv. Kalėdų“, – savanorių ir knygų mugės lankytojų patirtis apibendrina G. Vanagienė.

 

 

2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO vyks jau dvidešimt penktoji tarptautinė Vilniaus knygų mugė, kurios šūkis – „Kukutis eina į mugę“. Lapkričio 19 d., iki mugės likus šimtui dienų, LITEXPO įvyko dalyvių, organizatorių, iniciatorių ir leidėjų susitikimas. Renginio metu dėkota žmonėms, kurie sugalvojo ir ėmėsi organizuoti pirmąsias knygų muges, taip pat Muzikos salės sumanytojams ir iniciatoriams. Ruošiantis jubiliejiniam renginiui, kalbiname leidyklos „Tyto alba“ vadovę, ilgametę Vilniaus knygų mugės organizatorę Lolitą Varanavičienę ir du dešimtmečius mugę globojusią tuometę LITEXPO parodų grupės vadovę Mildą Gembickienę. Pašnekovės, paklaustos apie ketvirtį amžiaus kuriamo ir tradicija tapusio renginio sėkmės paslaptį, vieningai atsako: „Idėja deganti komanda ir grynas entuziazmas.“

 

Leidėjų, rašytojų ir skaitytojų šventė

Norintys sužinoti Vilniaus knygų mugės istoriją, turi nusikelti į 1999 m., kai LITEXPO buvo suorganizuota Baltijos knygų mugė, kiekvienais metais keliavusi per Baltijos šalių sostines. Tuo metu Vilniuje ji sulaukė neįprastai didelio lankytojų susidomėjimo.

„Jau tada, organizuodami 1999 m. mugę, pajutome tiesiog ore tvyrantį didelį lietuvių norą skaityti ir kalbėti apie knygas, taigi ėmėme ieškoti naujų renginio formų, todėl kilo idėja organizuoti Vilniaus knygų mugę. 2000 m. pirmoji mugė tilpo dabartinėse Muzikos salės erdvėse, o pats renginys buvo orientuotas į leidyklų knygų sandėlių išpardavimus. Nuostabą kėlė tai, kiek daug žmonių atėjo, lankytojai vilko maišus knygų“, – pasakoja L. Varanavičienė.

Pašnekovei antrino M. Gembickienė: „Pirmoji mugė buvo maža, nors tada, žinoma, atrodė labai didelė. Planuodami ją ilgai svarstėme apie patį mugės formatą ir pasirinkome švedišką variantą, kai mugė yra atvira visiems – tai šventė rašytojams, leidėjams ir skaitytojams, jų susitikimo vieta. Šie trys dalyviai nuo pat pradžių tapo mugės ašimi ir, kaip paaiškėjo, pasirinktas formatas buvo itin sėkmingas.“

Prisimindamos Vilniaus knygų mugės gyvavimo pradžią pašnekovės akcentavo, kad mugės organizavimas reikalavo semtis žinių iš užsienio patirčių – teko keliauti po tuo metu Europoje vykusias knygų muges, susipažinti su tokio tipo renginių standartais. Visgi mokymosi procesas neturi pabaigos: „Visus tuos dvidešimt penkerius metus vadinčiau mokslo metais – ir leidėjams, ir lankytojams“, – svarsto L. Varanavičienė.

 

Mugė, keičianti nusistovėjusias mąstymo normas

Šiandien esame įpratę kalbėti apie knygas, joms dar nepasirodžius knygynų lentynose, bet prieš dvidešimt penkerius metus, pasak L. Varanavičienės, viešai pristatyti knygą ir ją reklamuoti buvo rizikingas žingsnis, kadangi vyravo nuostata, jog knyga pati turi surasti savo skaitytoją.

„Žinoma, prieš dvidešimt penkerius metus neturėjome šiandien puikiai žinomų ir pamiltų mugės formatų – diskusijų, trumpų konceptualių pokalbių su kūrėjais, tačiau žinojome ir matėme, kad tokie renginiai vyksta užsienio knygų mugėse. Ir nors mums atrodė labai svarbu kalbėti apie knygas, būta ir tam tikro priešiškumo. Tokiame kultūriniame kontekste turėjome ne tik keisti nusistovėjusias normas, bet ir mokytis, pavyzdžiui, kaip „sutilpti“ į  keturiasdešimt penkių minučių renginio formatą, kaip moderuoti, o tai nebuvo paprasta.“

Dabar turtinga kultūrinė programa – neatsiejama Vilniaus knygų mugės dalis. Pastaraisiais metais skaitytojams per keturias mugės dienas siūloma daugiau nei 500 kultūrinių renginių, palyginti su 2000 m., tai – dešimt kartų daugiau. Organizatorių teigimu, kiekvienais metais kartelę kultūrinei programai kėlė gausėjantis lankytojų skaičius, todėl anksti buvo pradėta galvoti apie skirtingas mugės auditorijas – šeimas, vaikus, specialistus.

„Mugėje gana greitai atsirado bibliotekoms ir šeimoms dedikuotos dienos, be to, pradėjome galvoti apie vaikams skirtą salę, taip prie organizatorių grupės prisijungė Sigutė Chlebinskaitė, sukūrusi vaikams nuostabių veiklų mugėje, – pasakoja M. Gembickienė. – Žvelgdama į praėjusius metus, galiu sakyti, kad, kurdami mugės kultūrinę programą, išbandėme įvairiausių žanrų renginius. Vienais metais populiarumo viršūnėje buvo kulinarinės knygos, todėl mugėje pastatėme virtuvę, kur čia pat buvo gaminamas maistas ir pristatinėjamos knygos. O po maždaug dešimtos mugės supratome, kad turime įvesti ir diskusijų formatą, kuris tuo metu buvo itin aktualus. Taip į mugę, kurioje iš pradžių dominavo literatūra, įsiliejo socialinio gyvenimo, politikos, istorijos ir kitos temos. Taigi, knygų mugė tapo renginiu žmogui apie žmogų ir apie tai, kas jam aktualu.“

 

Pasaulinio lygio rašytojai, norintys išvysti nepažįstamą kraštą

Kiekvienais metais į tarptautinę Vilniaus knygų mugę atvyksta dešimtys užsienio autorių, kurių apsilankymas lietuvių skaitytojui per mugės gyvavimo laiką jau tapo įprastu ir laukiamu įvykiu. Visgi L. Varanavičienė prisimena, kaip buvo sunku prieš daugiau nei dvidešimt metų pasikviesti užsienio žvaigždes. Dalis jų kelionę į mugę suvokė netgi kaip savotišką egzotiką – norėjo išvysti jiems menkai pažįstamą Europos kraštą arba… sniegą.

„Vilniaus knygų mugės sėkmės istoriją lėmė du komponentai – didelis lietuvių noras skaityti (vis dar esame skaitytojų tauta) ir nauja, patraukli renginio forma, kai lankytojai gali susitikti ir su literatūros pasaulio žvaigždėmis. Juk čia lankėsi ir knygos „Pasaulis pagal Garpą“ autorius Johnas Irvingas, romano „Erškėčių paukščiai“ autorė Colleen McCullough, italų rašytojas Alessandro Baricco, norvegai Herbjørg Wassmo bei Josteinas Gaarderis ir daugelis kitų. Pirmuoju mugės gyvavimo dešimtmečiu užsienio rašytojai buvo ypač laukiami, mums visiems atrodė, kad jie kitokie, daugiau žinantys, tad mūsų kaip organizatorių lankytojų vilionė užsienio autoriais buvo viena iš pagrindinių užduočių, nors prisikviesti literatūros pasaulio žvaigždes visada buvo sudėtinga. Kiekvienas leidėjas, kvietęs užsienio autorių, gali papasakoti tragikomiškų istorijų apie atvykusius svečius Lietuvoje vasario mėnesį – neretai tekdavo rašytojui ir tinkamus batus nupirkti, kad nesušaltų. Štai Colleen McCullough atskrido avėdama basutėm ir šilkiniu kostiumėliu, kai buvo –20 laipsnių šalčio. Daug kas iš rašytojų atvyko vedini smalsumo, norėdami pamatyti jiems menkai pažįstamą Europos paribį. Tačiau visų atvykusių autorių įspūdžiai buvo ir yra kuo puikiausi, o Vilniaus knygų mugėje apsilankiusių rašytojų sąrašas mažai nusileidžia kitoms Europos mugėms“, – tvirtina L. Varanavičienė.

Pasak pašnekovės, kurį laiką užsienio autoriai buvo akstinas eiti į mugę, bet situacija prieš dešimtmetį ėmė kardinaliai keistis: „Mes jau ilgą laiką pastebime tendenciją, kad lietuvių autoriai lankytojui tapo lygiai tokie pat įdomūs arba net įdomesni nei atvykstantys svečiai. Šiandien matydama, kad perkamiausių knygų sąrašuose dominuoja lietuvių autoriai – tiek grožinėje, tiek negrožinėje kategorijose – drįstu teigti, kad daugiausia tai yra ir Vilniaus knygų mugės nuopelnas.“

„Knygų mugė diktuoja leidybos ir skaitymo madas bei tendencijas, ji yra aiškus veiksnys visoje Lietuvos leidyboje, o mugės vardą gana gerai žino ir užsienis, mes daug bendradarbiavome su ambasadomis, kultūros centrais. Anksčiau mums pavydėdavo latviai, gal pavydi ir iki šiol, nes jiems Rygos knygų mugės taip ir nepavyko įsukti, tad jie negali atsistebėti šiuo reiškiniu Vilniuje“, – priduria M. Gembickienė, atskleisdama užsienio svečių perspektyvą.

 

Neatskiriama mugės dalis – Muzikos salė
Nuo 2015 m. Vilniaus knygų mugėje veikianti Muzikos salė artėjančiais metais švęs savo dešimtmetį. Paklausta, kaip į mugę įsiliejo muzika, M. Gembickienė pasakoja, jog tai įvyko Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA iniciatyva.

„Kažkuriais metais Vilniaus knygų mugėje suorganizavome atskirą bukinistų salę, kurią jie patys pavertė nuostabia bohemiška erdve, o mes nusprendėme ten įrengti kavinukę ir surengti trumpus muzikinius intarpus. Tas kampelis su kava, gyva muzika ir knyga mugėje egzistavo apie trejus metus, jis augo ir populiarėjo. Vėliau šią mugės dalį pradėjo prižiūrėti AGATA, jie patys, turėdami dar daugiau idėjų, pasisiūlė prisijungti prie mugės kaip partneriai. Organizacinis komitetas ilgai svarstė, ar muzika mugėje neužgoš knygų, tačiau Vilniaus knygų mugės ir AGATA bendradarbiavimas – puikus sinergijos pavyzdys, kai galime mokytis vieni iš kitų“, – teigia M. Gembickienė.

Vienos – knygų – kraujo grupės mugės lankytojai
L. Varanavičienė pastebi, kad per dvidešimt penkerius metus pasikeitė ir knygų mugės lankytojų pirkimo įpročiai: „Dabar skaitytojas, pamatęs jį dominančią knygą, pirmiausia telefone palygina knygos kainas skirtingose pardavimo vietose ir užsisako knygą internetu. Lankytojui tapo svarbesnė informacija apie knygą, pokalbis su leidėju ar autoriumi apie ją, o knyga į namus gali atkeliauti ir kitais keliais. Kiekvienais metais ir lankytojai sukuria ypatingą mugės atmosferą, buvimas tarp žmonių, kurie tikrai yra vienos kraujo grupės – knygų kraujo grupės – yra su niekuo nesulyginama patirtis. Tai veikia netgi teatrališkai ar magiškai. Vaikai, kuriuos lankytojai atsivesdavo prieš dvidešimt metų, šiandien patys ateina su savo vaikais. Tai įrodo, kad Vilniaus knygų mugė lankytojams svarbi ne dėl knygų pirkimo, bet dėl kultūrinio vyksmo. Mes sukūrėme dar vieną metų šventę ir tikrai galime džiaugtis bei didžiuotis tuo, ką turime.“

„Apskritai, Vilniaus knygų mugės lankytojas yra išskirtinis, teigiamas žmogus, besidomintis ir atlaidus nesusipratimams, žinantis, ko nori ir dėl ko ateina į mugę. Puikiai atsimenu, kaip vieną labai šaltą žiemą prie bilietų kasų eilėje stovinčius žmones vaišinome arbata, jie buvo tokie geranoriški ir kantrūs“, – dalinasi M. Gembickienė.

Istorinis mugės vaidmuo
Pašnekovių teigimu, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo mugės organizavimo pradžios, taip pat jau galime kalbėti ir apie istorinį mugės vaidmenį. M. Gembickienė pastebi, kad žvelgdami į Vilniaus knygų mugės archyvinę medžiagą galime sekti knygos leidybos istoriją, jos pokyčius, pamatyti, kaip keitėsi knyga, jos formatai, galiausiai – pažvelgti iš knygos meno perspektyvos, įvertinti vyravusias tendencijas.

„Lygiai taip pat Vilniaus knygų mugė fiksuoja lietuvių literatūros slinktis: įdėmus tyrinėtojas, peržiūrėjęs per dvidešimt penkerius metus mugėje pristatytų knygų sąrašus, rekonstruotų labai įdomų lietuvių literatūros paveikslą. Ne mažiau svarbu ir tai, kas ir kaip buvo kalbama renginių metu. Labai gaila, kad anksčiau nebuvo daromi renginių įrašai. Įsivaizduokite, kiek turinio, kuris šiandien kultūros istorikams būtų neįkainojamas, tiesiog dingo. Mugė – efemeriškas kūnas, kaip teatras. Dalis to, kas čia įvyko, nusėdo žmonių sąmonėje, bet yra neįrodoma: negalėčiau perpasakoti įvykusių daugybės puikiausių pristatymų, išsakytų minčių, įvykusių proto slinkčių, nes tai, deja, nedokumentuota. Galime atmintį palaikyti tik tradicijomis: daug rašytojų, kurie buvo Vilniaus knygų mugės turiniu, šiandien jau yra išėję, bet jų buvimą jaučiame iki šiol, jie tarsi palikę fizinį įspaudą knygų mugėje, todėl be galo svarbu kiekvienais metais juos prisiminti“, – sako L. Varanavičienė.

Leidyklos „Tyto alba“ vadovė akcentuoja ir Vilniaus knygų mugės įtaką plačiajai visuomenei, mini tyrimo „Lietuvos gyventojų skaitymo įpročiai“ skaičius.

„Mane itin nudžiugino, kad Vilniaus knygų mugė tyrimo grafoje „Skaitymo skatinimo iniciatyvos“ yra absoliuti lyderė: 54 proc. apklaustųjų žino, kas yra Vilniaus knygų mugė, o 28 proc. joje dalyvavo. Tai – dokumentuotas laimėjimas. Prie jų būtų galima priskirti ir 2020 m. mugę, kuri sutraukė daugiau nei 72 tūkst. lankytojų. O jeigu žvelgsime plačiau, pagrindinis Vilniaus knygų mugės ir apskritai skaitymo tikslas – išsaugoti kalbą. Globalizacijos procesai vyksta nepaprastai sparčiai, vis daugiau jaunų žmonių skaito anglų kalba, bet uždavinys išlaikyti jų domėjimąsi lietuvių autorių kūryba – tiek grožine, tiek negrožine – buvo suvoktas labai anksti, realizuotas ir šiandien tai yra stiprioji Vilniaus knygų mugės pusė. Linkėčiau, kad mugė nebeaugtų į plotį, o eitų į gylį, kad mes nepamirštume pagrindinio ne tik mugės, bet ir lietuvių autorių kūrybos, lietuvių literatūros tikslo – išsaugoti kalbą.“

 

Į mugę eina ir knygų veikėjai

Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė skaitytojus pasitiks su šūkiu „Kukutis eina į mugę“. Poeto Marcelijaus Martinaičio sukurtas Kukutis laikomas vienu populiariausių ir žinomiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos personažų, jis įkūnija žmonių įvairialypiškumą, vidinį laisvės siekį. Nuo 2021 m. mugėje apsilankanti kaip dalyvė M. Gembickienė džiaugiasi mugės tema: „Labai įdomi ir netikėta tema. Man Kukutis – skaitytojas lietuvis, kuris kiekvienais metais eina į mugę, jai ruošiasi. Vilniaus knygų mugė – kaip Kukučių šventė.“

L. Varanavičienė, komentuodama artėjančios mugės temą ir apžvelgdama visus dvidešimt penkerius mugės gyvavimo metus, tikino, jog į mugę eina ne tik skaitytojai ar rašytojai, bet ir knygų veikėjai: „Į Vilniaus knygų mugę dabar ateina ir mūsų skaitomi, mylimi personažai. Tie, kuriuos mes per mugės gyvavimo metus sukūrėme, tampa gyvi ir eina kartu su mumis. O žmones, kurie pagalvos, kad čia ornitologų mugė – nes kukutis yra ir labai gražus paukštis – noriu pakviesti ir į knygų pasaulį“, – šypsosi pašnekovė.

Apie jubiliejinės mugės kultūrinę programą L. Varanavičienė sako: „Visi Lietuvos leidėjai suprato šiųmetinės mugės ypatingumą. Jau matome būsimų keturių dienų renginius. Regis, mugė dar paaugo. Mums vėl pavyko.“

 

Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į mugę“ vyks 2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, AGATA ir LITEXPO.

 

2025 m. vasario 27 – kovo 2 d.  Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO įvyks didžiausias kasmetinis tarptautinis literatūrinis renginys Baltijos šalyse – Vilniaus knygų mugė. Per ketvirtį amžiaus mugė ne tik išaugo į svarbiausią Lietuvos skaitytojų literatūrinę šventę, bet ir tapo tikru kultūriniu centru, į kurį kasmet suplūsta dešimtys tūkstančių knygų mylėtojų. Laukiant artėjančios Vilniaus knygų mugės lankytojai kviečiami susipažinti su renginio istorija ir atrasti mažiau žinomus faktus apie tradicija tapusį įvykį.

1. Vilniaus knygų mugei – dvidešimt penkeri
   2025 m. Vilniaus knygų mugė organizuojama jau dvidešimt penktą kartą. 1999 m. LITEXPO buvo suorganizuota Baltijos knygų mugė, kiekvienais metais keliavusi per Baltijos šalių sostines. Vilniuje ji sulaukė itin didelio skaitytojų susidomėjimo, todėl nuo 2000 m. pradėta organizuoti atskira Vilniaus knygų mugė, iš pradžių tilpusi vienoje Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO salėje.

2. Ypatinga mugės data
   Pirmaisiais mugės gyvavimo metais dalis skaitytojų svarstė, ar nebūtų geriau mugę organizuoti šiltesniu metų sezonu. Visgi vasaris pasirinktas neatsitiktinai – Vilniaus knygų mugė yra įtraukta į pasaulinių mugių katalogą ir jos data suderinta su kitomis pasaulyje vykstančiomis knygų mugėmis.

3. Skaitytojų ritmu: Vilniaus knygų mugėje pirmą kartą pristatyta knygų prekyba internetu
   Knygų mugė supažindina literatūros lauko bendruomenę ne tik su literatūrinėmis, bet ir technologinėmis naujienomis: pavyzdžiui, 1999 m. Baltijos knygų mugėje Vilniuje skaitytojai galėjo įsigyti pirmąją lietuvišką elektroninę knygą kompaktiniame diske, o 2002 m. leidykla „Vaga“ būtent Vilniaus knygų mugėje pristatė naujieną Lietuvoje  – knygų prekybą internetu. Pastaraisiais metais mugėje daug dėmesio skiriama ir vis labiau populiarėjančioms elektroninėms bei audioknygoms.

4. Pasaulinio garso rašytojai Vilniaus knygų mugėje
   Kiekvienais metais į tarptautinę Vilniaus knygų mugę atvyksta kelios dešimtys užsienio autorių, tačiau organizatoriai prisimena, kaip buvo sunku juos pasikviesti prieš daugiau nei dvidešimt metų. Tuo metu dalis užsienio rašytojų kelionę į mugę suvokė netgi kaip savotišką egzotiką – norėjo išvysti jiems menkai pažįstamą Europos kraštą. Visgi per daugiau nei dvidešimt metų Vilniaus knygų mugėje lankėsi daugybė visame pasaulyje žinomų užsienio rašytojų: romano „Pasaulis pagal Garpą“ autorius Johnas Irvingas, norvegų literatūros žvaigždė Herbjørg Wassmo, rašytoja Joanna Harris, išgarsėjusi knyga „Šokoladas“, klasika laikomo romano „Erškėčių paukščiai“ autorė Colleen McCullough, italų rašytojas Alessandro Baricco, paauglių pamiltas Melvinas Burgessas, knygos „Sofijos pasaulis“ autorius Josteinas Gaarderis,  prancūzų rašytojas Frédéricas Beigbederis bei daugelis kitų.

5. Jau dešimtmetį gyvuojanti Muzikos salė
   Nuo 2015 m. Vilniaus knygų mugėje veikianti ir neatskiriama mugės dalimi tapusi Muzikos salė artėjančiais metais švęs savo dešimtmetį. Tai – didžiausia muzikos mugė Lietuvoje, suburianti žinomus šalies atlikėjus, muzikos kūrėjus bei mylėtojus. Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA organizuojama ir analogų šalyje neturinti Muzikos salė lankytojus mugės metu kviečia į išskirtinius gyvo garso koncertus, susitikimus su muzikos lauko atstovais, diskusijas apie muzikos industriją.

6. Rekordiniai skaičiai: 72 tūkst. lankytojų per keturias Vilniaus knygų mugės dienas
   Skaitančiųjų bendruomenės švente laikoma Vilniaus knygų mugė kasmet sutraukia dešimtis tūkstančių lankytojų. Jau pirmoji mugė, įvykusi 2000 m., tapo literatūriniu metų įvykiu – ją aplankė apie 30 tūkst. Lietuvos gyventojų. Rekordiniais metais paskelbti 2020-ieji, kai Vilniaus knygų mugėje buvo skaičiuojama daugiau nei 72 tūkst. knygų mylėtojų.

7. Jaunųjų skaitytojų salė
   Vilniaus knygų mugė jau dvidešimt penkerius metus suburia visų amžiaus grupių knygų mylėtojus, o pati mugė tapo erdve, kuri išaugino kelias skaitytojų kartas. Patiems mažiausiems skaitytojams ir paaugliams mugėje veikia atskira Jaunųjų skaitytojų salė. Čia įsikuria Bibliotekų erdvė, kūrybinės dirbtuvės ir laboratorijos, vyksta renginiai scenoje.

8. Šimtai kultūrinių renginių
   Pasak mugės organizatorių, iš renginio, kurio pirminis tikslas buvo parduoti knygas, Vilniaus knygų mugė tapo didžiuliu įvykiu su turtinga kultūrine programa, kuri, palyginti su 2000 m., išaugo dešimt kartų: dabar skaitytojams siūloma daugiau nei 500 kultūrinių renginių. Mugėje vyksta skirtingus skaitytojų poreikius ir domėjimosi sritis atliepiantys knygų pristatymai, diskusijos, susitikimai su rašytojais, koncertai, skaitymai ir kiti renginiai.

9. Ilgametė mugės tradicija – literatūros ir muzikos apdovanojimai
   Dažnai Lietuvos leidyklos savo leidybinius metų planus derina prie Vilniaus knygų mugės datos. Mugė tapo savotišku atskaitos tašku ir literatūrinės bendruomenės naujaisiais metais. Būtent čia skaičiuojami prabėgusių metų rezultatai, apdovanojamos geriausios knygos ir jų autoriai. Vilniaus knygų mugėje įteikiamos rašytojos Jurgos Ivanauskaitės, Vilniaus klubo premijos, vyksta Knygos meno konkurso apdovanojimai, apžvelgiamas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudarytas Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas ir paskelbiama knyga laureatė, pristatomi Metų knygos rinkimų, Metų verstinės knygos ir  Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY geriausių knygų vaikams ir paaugliams apdovanojimų nominantai, taip pat – atrinktos projekto „Knyga ir kava“ knygos, galinčios tapti filmų scenarijais.  Tradiciškai Muzikos salėje vyksta ir AGATA apdovanojimai, kuriuose pagerbiami klausomiausi Lietuvos atlikėjai ir apdovanojami gražiausių muzikinių albumų viršelių autoriai.

10. „Kukutis eina į mugę“
    Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė skaitytojus pasitiks su šūkiu „Kukutis eina į mugę“. Poeto Marcelijaus Martinaičio sukurtas Kukutis laikomas vienu populiariausių ir žinomiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos personažų, jis įkūnija žmonių įvairialypiškumą, vidinį laisvės siekį. Leidyklos „Tyto alba“ vadovė ir ilgametė Vilniaus knygų mugės organizatorė Lolita Varanavičienė, komentuodama artėjančios mugės temą ir apžvelgdama dvidešimt penkerius mugės gyvavimo metus, tikino, jog į mugę eina ne tik skaitytojai ar rašytojai, bet ir patys knygų veikėjai.

Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į mugę“ vyks 2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Prekyba bilietais prasidės likus 100 dienų iki mugės – lapkričio 19 d. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, AGATA ir LITEXPO.