Ar nuskursta grožinė knyga, perrašyta lengvai suprantama kalba? Ar pagrįsta mintis, kad bent penktadalis Lietuvos visuomenės negali skaityti įprastos spausdintos knygos? Kaip gyventi su disleksija ir ką reikės daryti senatvėje, kai galiausiai atsiras laiko knygai, bet nebus sveikatos skaitymui? Į šiuos ir kitus klausimus atsakys Vilniaus knygų mugė, kuri, sekdama progresyviausių Vakarų leidėjų pavyzdžiu, kviečia atrasti prieinamas knygas ir jų skaitytojus.
Literatūros prieinamumas – tai ne „prieinama kaina“ ir ne knygyno, kuriame laukia trokštama knyga, pasiekiamumas. Prieinamas leidinys (angl. accessible publication) – tai leidinys, kurį skaityti gali visi žmonės, nepriklausomai nuo jų turimos negalios ar individualių gebėjimų.
„Laisvėjanti visuomenė, iš kitų šalių perimama patirtis, kintantys vartotojų įpročiai, teisinė aplinka sukuria sąlygas pritaikyti paslaugas žmonėms, turintiems negalią, jas tobulinti, suteikti išskirtinumo ir atrasti naujas auditorijas, – sako Inga Davidonienė, Lietuvos audiosensorinės bibliotekos, teikiančios paslaugas žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto, direktorė. – Mes, dirbdami informacijos prieinamumo lauke, kasdien matome, kokia didžiulė yra neatrastų skaitytojų auditorija, tad visai neatsitiktinai inicijuojame prieinamumo temą Vilniaus knygų mugėje. Žmonės, turintys negalią ar individualių skaitymo poreikių, taip pat yra kultūros vartotojai, jie mielai įsigytų ir skaitytų knygas, jei tik jos būtų jiems prieinamos. Esame be galo dėkingi mugės organizatoriams už palaikymą ir už tai, kad dalis veiklų ir renginių bus skiriama kitokioms skaitymo formoms, kitaip skaitantiems skaitytojams“.
Kad galėtum skaityti, nebūtina matyti
Kokia yra prieinama skaitmeninė knyga ir kaip skaityti nematant, bus galima patirti Jaunųjų skaitytojų salėje. Čia po Lietuvos audiosensorinės bibliotekos šūkiu „Knygos prabyla tavaip“ mugės lankytojai galės sutikti dėl regos ar kitų patiriamų sunkumų kitaip skaitančius žmones ir kartu išbandyti jų naudojamas naujausias skaitymo technologijas.
„Bus galima ne tik patirti, kaip neregiai naudojasi moderniomis technologijomis, tokiomis kaip ekrano skaitytuvas ir balso sintezė, bet ir pačiam išbandyti prieinamos leidybos standartu laikomą formatą EPUB, garsines knygas, filmus su garsiniu vaizdavimu. Net ir pažintis su ne pirmą kartą knygų mugėje demonstruojamu Brailio raštu šįkart bus kitokia – patirsime, kaip veikia skaitmeninė Brailio rašto eilutė. Visi besidomintieji sužinos, kas yra prieinamas leidinys ir įtraukioji leidyba ir kokiomis technologijomis bus kuriama ateities knyga, – žada literatūros prieinamumo temų Vilniaus knygų mugėje koordinatorė, Lietuvos audiosensorinės bibliotekos įgyvendinamo įtraukiosios leidybos projekto vadovė Aušrinė Žilinskienė. – Lankytojus pakviesime ir į išskirtinius skaitymus – neretai galvojame, kad norint skaityti, reikia matyti, tačiau knygų mugėje galėsime įsitikinti, kad skaityti galima neturint popierinės knygos. Ir netgi tamsoje.“
Sau tinkamą formatą atras ir disleksiją turintys jaunuoliai, ir prastai matantys senoliai
„Berods, 10-oje klasėje reikėjo perskaityti ir atsiskaityti F. Dostojevskio „Idiotą“. Aš, žinoma, atsiskaičiau, tačiau knygos neperskaičiau, – pasakoja Darius Blažinskas, vienas iš mokymosi ypatumų centro „Labirintas“ steigėjų. – Ta knyga – kelių tomų, iki šiol šiurpas eina… Bet dabar aš skaitau audioknygą ir jau baigiu antrą tomą. Esu labai savimi patenkintas ir džiaugiuosi, kad atradau garsines knygas.“
Darius turi disleksiją, apie kurią sužinojo tik tuomet, kai disleksija buvo nustatyta jo sūnui. Šis neurologinis sutrikimas, dėl kurio sunku skaityti, dažniausiai būna paveldimas. Disleksija Lietuvoje vis dar diagnozuojama per retai, ir didelė dalis mokinių net neįtaria, kodėl, nepaisant įdedamų pastangų, vis nesiseka sklandžiai skaityti.
Jaunųjų skaitytojų salėje kviesime susitikti su paaugliais, kurie turi disleksiją, ir pasikalbėti apie tai, kaip jiems sekasi „išgyventi“ mokykloje. Vilniaus knygų mugėje planuojama parodyti ir spektaklį „Pasistengiau“ apie jaunuolį, kuris dėl disleksijos patiria daugybę iššūkių, o bandydamas nuslėpti savo „bėdą“, patenka į pačias kurioziškiausias situacijas.
Visai kitokius skaitymo iššūkius patiria žmonės, jaunystėje labai mėgę skaityti, tačiau senatvėje priversti atsisakyti šio pomėgio dėl silpstančios regos ar prastėjančios fizinės sveikatos. „Šią problemą Lietuvos audiosensorinė biblioteka bando spręsti lankydama atokiai gyvenančius vyresnio amžiaus žmones: ELVIS autobusu atvykstanti komanda papasakoja apie garsines knygas ir pristato paprastus būdus, kaip jų klausytis. Prie ELVIS administratorių jungiasi vis daugiau šalies bibliotekų – tai reiškia, kad internetu nesinaudojantys ir įprastai skaityti negalintys žmonės garsinę knygą gali gauti arčiau namų“, – senolius į artimiausią biblioteką kviečia Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vadovė Ligita Vasalauskaitė.
ELVIS autobuso komandą galėsite sutikti ir Vilniaus knygų mugėje – diskusijoje apie amžėjančią visuomenę ir mūsų galimybes kuo ilgiau pratęsti skaitymo malonumą, pasitelkus į pagalbą garsines knygas. Pačios virtualios bibliotekos ELVIS stendas lauks jūsų trečiojoje salėje.
Kiek jų, negalinčių skaityti įprastai?
Lietuvos audiosensorinė biblioteka, apžvelgusi ir apibendrinusi Europoje ir Lietuvoje atliktus tyrimus, nustatė, kad įprastų spausdintų knygų negali skaityti bent 10 proc. Lietuvos gyventojų, iš jų 7 proc. – dėl disleksijos, 2 proc. – dėl silpno regėjimo ir 1 proc. – dėl fizinės sveikatos sutrikimų, dėl kurių negali sėdėti, perversti puslapių ar laikyti knygos.
Tuo tarpu Šiaurės ir Vakarų Europos šalių patirtys rodo, kad dar 20 proc. visuomenės reikalingi leidiniai lengvai suprantama kalba. Šie žmonės negali suprasti įprastos knygos dėl intelekto negalios, amžiaus nulemtų pokyčių, demencijos, kitų neurologinių ypatumų ar tiesiog todėl, kad lietuvių kalba nėra gimtoji (beje, prie kitakalbių priskirtini ir lietuvių gestų kalbos vartotojai). Ir jei pirmuoju atveju kalbame apie asmenis, kuriems reikalingi kitokie leidinio formatai (garsinės knygos, knygos Brailio raštu, prieinami skaitmeniniai leidiniai), tai antruoju atveju būtina modifikuoti patį leidinio turinį. Vilniaus knygų mugėje bus skiriamas dėmesys visoms šioms skaitytojų grupėms ir plačiam literatūros prieinamumo temų spektrui.
Pirmoji grožinė knyga lengvai suprantama kalba
„Nuo 2006 m. Lietuvoje vykdoma Skaitymo skatinimo programa, tačiau daliai potencialių skaitytojų iki šiol neturėjome ką pasiūlyti, nes grožinė literatūra lengvai suprantama lietuvių kalba nebuvo leidžiama, – sako Inga Davidonienė. – Žmonės, turintys intelekto negalią, niekada nebuvo tapatinami su „tikrais“ skaitytojais. Jie buvo raginami skaityti vaikiškas pasakas – ir tai žeisdavo jų orumą, nes jie – suaugę žmonės, juos domina tos pačios temos, kaip ir tipinę visuomenę. Pateikę projektą Lietuvos kultūros tarybai, jau šių metų pabaigoje išleisime pirmąją grožinės literatūros knygą lengvai suprantama kalba – Alvydo Šlepiko „Mano vardas yra Marytė“. Jau knygos pavadinime, siekiant lengvai suprantamos kalbos, reikėjo korekcijos – atsirado žodis „yra“, nes originale naudojamo brūkšnio reikšmė tikslinei auditorijai gali būti neaiški.“
Lengvai suprantama kalba – tai aiški, nuosekli ir konkreti kalba, kurioje nenaudojamos meninės raiškos priemonės, o istoriją perteikti siekiama iš dažnai vartojamų žodžių sudarytais paprastos struktūros sakiniais, kuriuos lydi lengvai atpažįstamos iliustracijos. Švedijoje pirmoji knyga lengvai suprantama kalba išleista 1967 m. Šiuo metu Švedijos bibliotekos ir knygynai siūlo gausų lengvai suprantama kalba parengtos grožinės literatūros pasirinkimą.
Pirmoji grožinė knyga lengvai suprantama kalba kartu su autoriumi bus pristatyta ir Vilniaus knygų mugėje. Knyga parduodama nebus, tačiau ją bus galima rasti Lietuvos bibliotekų lentynose ar savarankiško gyvenimo namų bibliotekėlėse.
Alvydas Šlepikas: „Norėjau, kad „vilko vaikų“ patirtį išgirstų kuo daugiau žmonių“
Grožinės literatūros „vertimas“ į lengvai suprantamą kalbą kelia nerimą – pasigirsta replikų, kad tarsi jau nebesvarbus kalbos grožis, estetinė funkcija, literatūra yra „darkoma“. Tad kyla natūralus klausimas – kaip knygos „Mano vardas – Marytė“ autorius Alvydas Šlepikas ryžosi patikėti savo tekstą ekspertams, perrašantiems knygą lengvai suprantama kalba?
„Dalis minimų komentarų buvo išsakyti neįsigilinus į prasmę, į knygų lengvai suprantama kalba būtinybę, baiminantis, kad knygos lengvai suprantama kalba, tarkim, mokiniams pakeis įprastas knygas, ir taip jie nepatirs, kas yra tikroji literatūra, – oponuojančiųjų išsakytas mintis apibendrina A. Šlepikas. – Ši baimė man atrodo suprantama. Tačiau aš taip pat suprantu, kad žmonės, turintys intelekto negalią, dažnai jaučiasi atstumti, palikti vieni.“
„Iš kitos pusės, projekto rengėjų iniciatyva labai atliepė ir mano paties tikslą. Knygą „Mano vardas – Marytė“ sąmoningai rašiau tam tikra forma: atskirais trumpais epizodais, aiškiais sakiniais, stengiausi, kad būtų daug veiksmo, kad būtų atskleidžiamas platus kontekstas, bet vartojama nedaug žodžių. Norėjau, kad skaitytų tiek paaugliai, tiek vyresni žmonės. Kai susipažinau su „vilko vaikais“, kai supratau, ką jie patyrė, norėjau, kad tai kuo greičiau sužinotų kuo daugiau žmonių“, – teigia autorius. Ir ši vizija pildosi – „vilko vaikų“ patirtį sužinos ir iki šiol neatrastų skaitytojų bendruomenė.
Vilniaus knygų mugėje pasimatykime 2024 m. vasario 22–25 dienomis. Mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.
