2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. jau dvidešimt penktą kartą Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO vyks tarptautinė Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į mugę“. Per ketvirtį amžiaus mugė tapo kultūriniu centru, į kurį kasmet suplūsta dešimtys tūkstančių knygų mylėtojų, ir tradicija, vienijančia bendruomenę bei skirtingas skaitytojų kartas. Laukdami artėjančio jubiliejinio renginio, kalbiname savanorius ir ilgamečius knygų mugės lankytojus.
Vilniaus knygų mugės savanoriai, naviguojantys mugės šurmulyje
Vilniaus knygų mugės organizatoriai 2025 m. pradžioje paskelbs savanorių paiešką. Savanorių koordinatorius Laurynas Petrauskas pastebi, jog paskutinėje knygų mugėje savanoriavo apie septyniasdešimt žmonių, tačiau jų galėtų būti ir daug daugiau: „Atrankoje kviečiame dalyvauti visus norinčius. Žmonės gali padidinti savanoriavimo mugėje šansą galėdami skirti kuo daugiau laiko, pavyzdžiui, kelias mugės dienas, šiai veiklai, – atskleidžia pašnekovas. – Mugėje savanoriauja labai ypatingi žmonės, darantys mano ir savo pačių darbą labai paprastu. Tai žmonės, kurie žavi savo kantrumu, kūrybiškumu ir noru padėti.“
Petrauskas teigia, kad pagrindinė savanoriaujančių užduotis – būti matomiems ir palengvinti visų mugės lankytojų bei dalyvių patirtį: „Be savanorių Vilniaus knygų mugė būtų nespalvota, ir ne tik dėl to, jog savanoriai vilki ryškių spalvų marškinėlius. Jie ir pagyvina, ir prižiūri mugę, be jų įsivyrautų chaosas“, – sako koordinatorius.
Pašnekovui pritaria savanoris Jokūbas Kodoras: „Kiekvienam darbui svarbiausia atiduoti visą širdį. Tuo kaip savanoriai ir pasižymime – esame komunikabilūs ir pasiruošę lankytojams padėti susigaudyti mugės šurmulyje. Be mūsų, turbūt, būtų daugiau chaoso, niūrių veidų ir pasimetimo. Todėl mūsų pagalba kiekvienoje Vilniaus knygų mugėje – svarbi ir neįkainojama.“
Kukučiai tarp savanorių
Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė skaitytojus pasitiks su šūkiu „Kukutis eina į mugę“. Poeto Marcelijaus Martinaičio sukurtas Kukutis – vienas ryškiausių lietuvių poezijos personažų, įkūnijantis laisvą dvasią, kūrybiškumą bei drąsą mąstyti kitaip. Savanorių komanda, paklausta, ką jiems reiškia Kukutis, pateikia skirtingas interpretacijas:
„Kukutis – tai mes patys: jauni žmonės, nebijantys kalbėti, kvestionuoti ir keisti pasaulį aplink save. Tokių kukučių tarp mūsų yra labai daug, tarp savanorių – irgi“, – dalinasi L. Petrauskas.
„Man Kukutis – tai simbolis tų, kurie nuolat ieško naujų iššūkių ir drąsiai palieka komforto zoną“, – papildo J. Kodoras.
Savanorė Eglė Platūkytė atsako paties M. Martinaičio eilėmis: „Ir jis bėga / apkibęs pagalvių pūkais / nieko nematančiomis akimis / bėga bėgdamas pirma laiko / – ir jį vejasi / bekūnė / kelių pasaulių jėga.“ Šioje iškreiptų veidrodžių karalystėje Kukutis yra šiek tiek eksperimentas, reiškinys ar pranašas, arba tiesiog poetas.“
Vilniaus knygų mugės lankytojų tradicijos: ypatingi susitikimai ir švenčiami gimtadieniai
Mugėje nuo 2020 m. savanoriaujantis J. Kodoras pastebi, jog Vilniaus knygų mugėje daugelis lankytojų susikuria savo tradicijas, ir jis pats ne išimtis: „Jei atvyksta rašytojai iš Šiaurės šalių, būtinai nueinu jų paklausyti, taip pat apsilankau savo mėgstamos leidyklos stende, peržiūriu naujai išleistas knygas. Pirmą dieną mėgstu skirti pažinčiai su visa mugės erdve: nuo renginių salių ir leidyklų stendų iki Muzikos salės.“
Beveik dvidešimt metų mugėje besilankanti Palangos gintaro muziejaus direktorė dr. Sigita Bagužaitė-Talačkienė pasakoja, kad su bičiuliais puoselėja tradiciją kiekvienais metais susitikti mugėje: „Su draugais Ryčiu, Irma ir Mariumi Vilniaus knygų mugėje susitinkame jau šešerius metus iš eilės. Juokaujame, kad tai mūsų neoficialus „daktarų klubas“, nes visi kartu studijavome ir gynėme disertacijas. Knygų mugė – vieta, kur susitinka ne tik knygos, bet ir žmonės: bičiuliai, kolegos, pažįstami. Ar gali būti geresnė proga pamatyti visus vienoje vietoje? Mums tradicinis pasisėdėjimas Vilniaus knygų mugėje suteikia galimybę ne tik prisiminti studijų laikus, bet ir aptarti mums įdomias kultūros lauko aktualijas.“
„Vilniaus knygų mugę vadinu savais atlaidais. Tai įvykis, suteikiantis išskirtinę galimybę dalyvauti įdomiose diskusijose ar susitikimuose su autoriais, peržvelgti kone visų Lietuvos leidyklų asortimentą vienoje vietoje ir tuo pačiu metu panaršyti tarp bukinistų siūlomų lobių. Aktualu užsukti ir į Jaunųjų skaitytojų salę, kadangi kaskart esu įpareigota grįžti su lauktuvėmis“, – šypsosi S. Bagužaitė-Talačkienė.
Knygyno „Mint Vinetu“ bukinistė Rugilė Ciunytė pirmą kartą Vilniaus knygų mugėje apsilankė beveik prieš dešimtmetį kartu su šeima. Dabar į mugę keliaujanti kaip dalyvė R. Ciunytė pasakoja žinanti, kad kiekvienais metais mugėje sutiks artimiausius žmones, šeimos narius: „Po mugės pasidaliname, kokias knygas įsigijome, kokius renginius aplankėme, ką matėme.“ Ji tikina, jog lankytojai mugėje medžioja ne tik literatūrines retenybes, bet ir pačius rašytojus: „Skaitytojai nori gyvo kontakto su rašytoju, aš lygiai taip pat vienais metais mugėje ieškojau autorės, kuri į LITEXPO užsuko neplanavusi, kad galėčiau jai padėkoti ir pagirti man patikusią knygą.“
Unikalia knygų mugės tradicija dalinasi ilgametė knygų mugės lankytoja, Vilniaus etninės kultūros centro etnologė Gailė Vanagienė: „Mano mamos gimtadienis – vasario 27 d., todėl kiekvienais metais Vilniaus knygų mugėje gimimo dienos proga nuperku jai knygą – dažniausiai meilės romaną, – pasakoja pašnekovė. – O mano vienuolikmetė dukra iš anksto, jau nuo šv. Kalėdų, pradeda taupyti pinigus, kad galėtų įsigyti visas norimas knygas. Ji, iš tiesų, dabar daugiausia skaitanti mūsų šeimoje. Be to, rinkdamiesi knygas mugėje palaikome ir mažas ar mažiau žinomas leidyklas, mums tai atrodo svarbu. Prieš išeidami iš mugės visas įsigytas knygas pažymime Vilniaus knygų mugės antspaudu. Šis ritualas tampa ir brangiu šeimos laiku, kurį skiriame džiaugtis literatūra ir vieni kitais.“
Vilniaus knygų mugė kaip šventė
Paklausta apie pirmą apsilankymą Vilniaus knygų mugėje, G. Vanagienė juokauja: „Čia lankausi visą gyvenimą. Tiek, kiek save prisimenu, atrodo, jog knygų mugė visada buvo mano gyvenime. Šeimoje itin svarbią reikšmę turėjo knygos, nes mano seneliai – dėstytojai ir rašytojai, o tėvai – mokytojai. Augau apsupta knygų, tad ir lankymasis knygų mugėje buvo tarsi privalomas. Į Vilniaus knygų mugę kiekvienais metais eidavome kartu su mano mama, vėliau, kai susilaukiau vaikų, pradėjome eiti kartu su jais. Mano sūnūs jau paaugliai, tad į mugę nueina patys, o aš tebeinu kartu su mama ir savo dukromis“, – džiaugiasi pašnekovė.
Pasak anksčiau kalbintos leidyklos „Tyto alba“ vadovės, ilgametės Vilniaus knygų mugės organizatorės Lolitos Varanavičienės, ir du dešimtmečius mugę globojusios tuometės LITEXPO parodų grupės vadovės Mildos Gembickienės, leidėjai sukūrė dar vieną metų šventę. Kalbinti savanoriai ir lankytojai pritaria šiai minčiai:
„Džiaugiuosi, jog mugė gyvuoja jau ketvirtį amžiaus, per kurį daugeliui mūsų tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Juk skaitytojai Vilniaus knygų mugės kasmet laukia tarsi šv. Kalėdų“, – savanorių ir knygų mugės lankytojų patirtis apibendrina G. Vanagienė.
