Kategorija: Naujienos

Garsus amerikiečių rašytojas Johnas Irvingas, duodamas interviu internetiniam žurnalui „Guernica“, prasitarė, kad daugiau neketina vykti į Vilnių vasario mėnesį.

Vargu, ar galėtume jausti nuoskaudą dėl tokio autoriaus pareiškimo. 2008 metų žiema, kai J.Irvingas dalyvavo Vilniaus knygų mugėje, tikrai nebuvo pati svetingiausia. Mažai dienos šviesos, geliantis šaltis, o ir taip rimties kupini lietuvių veidai buvo dar niūresni, jų pečius užgulus ekonominės krizės vargams. Vilnius nuo pilkšvo sniego ir ilgų, tamsių vasario vakarų neapsaugotas ir dabar, tačiau jame gyvena, auga ir kuria jau kur kas dažniau besišypsantys vilniečiai. Tai kaipgi pasikeitė pati Knygų mugė ir miestas aplink ją?

Vilniaus knygų mugės istorija prasideda naujojo tūkstantmečio išvakarėse. 1999 metais, prieš įvykstant bendrai visų Baltijos šalių knygų mugei, vyravo nuomonių, jog mugė nepasieks tokio susidomėjimo, kokio sulaukia šunų, kačių ar baldų parodos.

Visgi mugė pranoko lūkesčius ir į „Litexpo“ rūmus pritraukė minią skaitytojų, o jau kitais metais ji gavo ir Vilniaus vardą. Kasmetinis renginys nuosekliai augo, o 2004-ieji tapo ne tik istorinio lūžio metais Lietuvai. Vilniaus knygų mugės dalyvių skaičius perkopė 50 tūkstančių, o mugėje apsilankė tuo metu garsiausi jos svečiai – italų rašytojas Alessandro Baricco ir prancūzų literatūros „chuliganas“ Frédéricas Beigbederis. Jis neslėpė, kad viena iš priežasčių, paskatinusių jį atvykti į Lietuvą, buvo smalsumas ir naujų įspūdžių troškimas. Jauna valstybė, dar neatrasta daugelio užsienio autorių, domino kūrėjus galimybe pajusti slogią, tačiau intriguojančią Rytų Europos bloko dvasią. Tada dar egzotika dvelkęs Vilnius nekantriai laukė naujų svečių. Laukė, bet nesėdėjo rankas sudėjęs. Miestas tvarkėsi, gražinosi – visais būdais bandė išvalyti sovietinį pelėsį. Nugriautos kareivių skulptūros ir atidengti menininkų paminklai. Vilnių papuošė Romaino Gary, Johno Lennono, Taraso Ševčenkos, Leonardo Coheno skulptūros.

Grupė menininkų sugalvojo atgaivinti siaurą Literatų gatvelę ir sukūrė netipišką paminklinę sieną: įvairiomis lentelėmis įamžino daugiau nei 200 Lietuvos ir užsienio autorių, vienaip ar kitaip susijusių su Vilniumi.

Miestas taip sparčiai nutolo nuo tarybinio tvaiko, kad svarbiausia gruodžio diskusija tapdavo Katedros aikštės šventinė eglė. Vilnius virto ryškia Europos sostine, o lietuvių noras atsiriboti nuo bet kokių asociacijų su socialistine santvarka tik stiprėjo. Vilniečiams patinka Šiaurės Atėnų vardas. Lietuviai nori būti Šiaurės, o ne Rytų Europos dalimi. Danų rašytojas Kimas Leineʼas, prisimindamas apsilankymą Vilniaus knygų mugėje 2020 metais, sutinka, kad Vilnius yra šiaurietiškas miestas. Pasak autoriaus, „galbūt panašus į Norvegijos ar Švedijos miestą. Skandinavijos kampelis, kuris šiek tiek nuklydo į rytus.“ K.Leineʼas retoriškai priduria: „O gal tai mes nukeliavome į vakarus?“ Rašytojas teigė, kad atmosfera mieste buvo pažįstama ir maloni, o žmonės, kuriuos sutiko ir su kuriais bendradarbiavo, buvo svetingi ir atviri. „Atvirumas gali būti raktinis žodis, kai kaip skandinavas keliaujate po Baltijos šalis, nes daugelis iš mūsų, keliaudami į rytus, galime baimintis skeptiško ar atšiauraus priėmimo. Čia taip visiškai nėra. Iš visos širdies pritariu glaudesniems ryšiams su Baltijos šalimis, įskaitant Lietuvą, tiek politiniu, tiek kultūriniu požiūriu. Pavyzdžiui, tarp abiejų regionų turėtų būti daugiau keičiamasi literatūra“, – kalbėjo jis.

Kita Vilniaus knygų mugės viešnia, garsi britų rašytoja Karen Swan, atvykusi į Vilnių 2022 metais, intrigavo skaitytojus, jog Vilnius gali pasirodyti būsimame romane. Praėjus beveik dvejiems metams, tarptautinių bestselerių autorė savo minčių neišsižada. Be to, rašytoja stebėjosi, kiek daug žmonių atėjo su ja susitikti, ir džiaugėsi išgirdusi nemažai lietuviškų vardų, kurie pravers personažams. „Man labai patiko pirmoji kelionė į Vilnių. Kai pirmą kartą lankausi kokiame nors mieste, dažniausiai vengiu pagrindinių turistinių vietų ir tiesiog vaikštau, vaikštau, vaikštau, kad pajusčiau tą vietą. <…> Mano mėgstamiausias rajonas buvo Užupis, o Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje praleidau valandų valandas. Vilniuje lankiausi praėjus vos dviem dienoms po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą ir Lietuva paskelbė nepaprastąją padėtį, todėl tai buvo dar skaudesnė patirtis. Fotografavau kiekvieną ekspoziciją ir esu tikra, kad tai, ką sužinojau apie Vokietijos ir Sovietų Sąjungos istoriją, panaudosiu knygoje. <…> Grįžtu į Vilnių 2024 metų pradžioje, tai padės man sudėlioti mintis, kokios istorijos noriu.“ Ukrainietė Yulia Kozlovets ir jos vadovaujamas Kyjivo International Book Arsenal Festival ne vienus metus bendradarbiauja su Lietuvos kultūros institutu ir lankosi Vilniaus knygų mugėje. Visgi pastarieji metai įsirėžė į atmintį kur kas ryškiau. „Asmeniškai galiu pasakyti, kad tai buvo viena patogiausių ir labiausiai įkvepiančių verslo kelionių per pastaruosius dvejus metus. <…> Lietuvių solidarumas ir parama Ukrainai buvo juntama visur. Mėlyna ir geltona mugės spalvos, mėlyna ir geltona spalvos Lietuvos leidyklų stenduose, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“, Ukrainos vėliavos ant stendų ir lankytojų rankose, kamufliažinių tinklų pynimas prie didžiausios konferencijų salės, apsaugos darbuotojų prie įėjimo pasisveikinimas „Šlovė Ukrainai“ – Ukraina buvo visur. O ir pačiame Vilniuje plevėsavo Ukrainos vėliavos, plevėsavo trispalvės, šūkiai „Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!“, skambėjo ukrainiečių kalba.

Lietuvos palaikymas jaučiamas žodžiais ir veiksmais. Būti Lietuvoje labai patogu ir ramu, nes supranti, kad lietuviai kaip nedaugelis supranta mūsų situaciją ir mūsų poreikius – dėl savo nacionalinės istorijos, dėl to, kad jie taip pat turi bendrą sieną su Baltarusija ir Rusija. Keletą kartų girdėjau lietuvius sakant kažką panašaus: „Jei Ukraina nelaimės, Lietuva tikrai bus kita. Bet taip neatsitiks, nes Ukraina tikrai laimės! Ir mes esame su jumis, kad padėtume.“ Per daugiau nei 20 metų Vilniaus knygų mugė išsiplėtė ir įgavo tarptautinį pripažinimą. Mugė pasipildė diskusijomis, kultūrinių renginių ir jaunųjų skaitytojų programomis, atidarė Muzikos salę. Keitėsi šūkiai, svečiai ir oras, bet skaitytojai, atėję vienais metais, sugrįždavo ir kitais. Vilniaus knygų mugė dažnam tapo tradicija ir simboliška žiemos pabaiga, kai ilgai lauktas pavasaris jau beldžia į duris. Vilniaus knygų mugėje pasimatykime 2024 m. vasario 22–25 dienomis. Mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

Šiandien Vilniaus knygų mugės organizatoriai paskelbė kitų metų vasario 22–25 d. vyksiančios mugės šūkį. Juo pasirinkta Henriko Radausko eilėraščio „Pasaka“ baigiamoji eilutė – „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“.

Kultūros istorikas ir vienas iš Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narių Aurimas Švedas tvirtina, kad šūkiu pasirinkta eilėraščio eilutė atveria plačias interpretavimo galimybes ir skatina diskutuoti apie kuriančio žmogaus santykį su pasauliu, o taip pat klausia, kas žmogui, gyvenančiam nerimo kupiname pasaulyje, yra knyga ir skaitymas.

„Kai mums įprastas pasaulis tampa ganėtinai baugus ir nenuspėjamas, ar knyga išties yra galimybė pabėgti nuo visko, kas mus neramina, ir paversti knygų mugę keturias dienas šurmuliuojančia pasaka, eskapistų rojumi? O gal kaip tik šis žaismingas Radausko pasakymas skatina mus ieškoti savyje drąsos sugalvoti naujas viltingas svajonės?“ – „LRT Klasika“ radijo laidoje „Ryto allegro“ pristatydamas mugės šūkį kalbėjo A. Švedas.

Vertindama kitų metų Vilniaus knygų mugėsšūkį humanitarinių mokslų daktarė Dalia Satkauskytė teigė, kad minėtą eilėraštį žino turbūt visi šiuolaikinę mokyklą baigiantys jaunuoliai, nes tai į mokymosi programą įtrauktas eilėraštis ir autorius.

„Šis eilėraštis ir ta eilutė truputį jau nutrinti, bet kaip šūkis – labai tinka. Jo estetinė koncepcija – literatūros visagalybė, gebėjimas kurti naujus pasaulius, o ne kopijuoti tikrovę ar ją kaip nors atspindėti. Radauskas laikėsi pozicijos, kuri šiandien turbūt vertinama labai prieštaringai. Jo manymu, menas visiškai nesimaišo su politika. Toks požiūris į literatūrą laikomas lūžiu. Tokia modernaus rašytojo laikysena gerokai kvestionuojama, todėl esu įsitikinusi, kad šitas mugės šūkis susilauks prieštaringų vertinimų“, – svarstė D. Satkauskytė.

Jos teigimu, nevienareikšmių vertinimų šūkis gali susilaukti dėl pasaulyje vykstančių geopolitinių procesų, kuriems H. Radausko eilėraštis „Pasaka“ yra tiesiog nepritaikytas.

„Yra menininkų, kurie stovi nuošaly pasaulio įvykių ir jokiu būdu į juos nesikiša ir jų nekomentuoja“, – paaiškino humanitarinių mokslų daktarė.

Tiesa, anot jos, yra ir kita pozicija – menas kaip alternatyva pasauliui. Tai yra būdas užsimiršti, pabėgti, nes žmogus negali visą laiką gyventi tikrovėje.

„Ir toks pabėgimas nebūtinai yra blogai. Tai yra tam tikros įtampos, kurioje neįmanoma visą laiką gyventi, valdymo priemonė“, – konstatavo D. Satkauskytė.

Tokiam požiūriui pritarė ir Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narys A. Švedas. Pasak jo, menas mus saugo, ypatingai įtampos akimirkomis, suteikia paguodą ir užuovėją.

„Kita vertus, didieji meno kūriniai, kad ir kokia būtų jų forma, sugeba priminti tam tikras idėjas ir vertybes, o kartais tiesiog paliečia mūsų sielą ir to kartais visiškai pakanka, apvalo mus bent akimirkai. Kartais mes sakom, kad viena ar kita knyga pakeitė mūsų gyvenimą, bet kai esame paprašomi priminti siužetą, sakom „na kažkas, dabar negaliu tiksliai pasakyti, bet žinau, kad man tada pasidarė šiek tiek šviesiau akyse“, – sakė A. Švedas.

Vis dėlto, jo įsitikinimu, menas atveria ir kitą perspektyvą – primena, kad šalia netikrumo, blogio grėsmės yra ir kitos galimybės, kitos alternatyvos, apie kurias ir skatina galvoti.

„Radausko kūrinys yra atviras interpretacijai ir aš renkuosi pakankamai savavališką interpretaciją. Manau, kad šis eilėraštis suteikia drąsos tikėti, kad įmanoma svajoti ir kurti svajones“, – pabrėžė Vilniaus knygų mugės bendraorganizatorius.

Jo manymu, vienas iš baisiausių dalykų, kuris pastaruoju metu nutiko žmonėms – tai patiriama globalinė vaizduotės krizė.

„Mes neleidžiame sau patikėti, kad įmanomi geri mūsų gyvenimo scenarijai. Mes dažniausiai kalbame tik apie mūsų laukiamas daugybines krizes, katastrofas ir kažką siaubingo. Bet jeigu neleisime sau pagalvoti apie alternatyvų įmanomybę, tai atsidursime savo pačių kuriamame minčių akligatvyje“, – svarstė A. Švedas.

Vienu ryškiausių kultūros įvykių Lietuvoje tapęs renginys lankytojus kvies į susitikimus su rašytojais, knygų pristatymus, diskusijas, koncertus, parodas, kūrybinius užsiėmimus ir kitas kultūrines veiklas. Mugėje bus nagrinėjamos dirbtinio intelekto ir jo kuriamo pasaulio, meno ir propagandos temos, nepamirštant vis dar vykstančio karo Ukrainoje ir baisių įvykių Izraelyje. Kartu su Lietuvos audiosensorine biblioteka mugėje taip pat bus skiriamas dėmesys ir kitaip skaitantiems žmonėms.

Plačiau diskutuoti apie meno, o ypač – knygų įtaką, ieškoti naujų pasaulių ir galimybių pakeisti realybę kviesime jau kitų metų vasario 22–25 d. vyksiančioje didžiausioje knygų mugėje Baltijos šalyse – Vilniaus knygų mugėje. Mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.