Kategorija: Naujienos

Latvių poeto ir rašytojo, literatūros žurnalo „Strāva“ redaktoriaus Arvio Vigulo kūryboje pinasi kasdienybės detalės, groteskas ir ironija, kultūrinės nuorodos ir asmeniniai išgyvenimai. Tarptautiniuose literatūros renginiuose poeto balsas skamba dažnai, skambės šiais metais ir Vilniaus knygų mugėje.

„Neramu, kad galime prarasti specifines savybes, detales bei elementus, dėl kurių kitame pasaulio krašte parašytas eilėraštis tampa išskirtinis. Noriu, kad lietuviškas eilėraštis išmokytų to, ko gali išmokyti tik lietuviškas eilėraštis“, – sako vienu ryškiausių naujosios Latvijos poezijos kartos balsų vadinamas A. Vigulas.

Vilniuje poetas pristatys į lietuvių kalbą Dominyko Norkūno išverstą ir leidyklos „Baziliskas“ išleistą poezijos rinkinį „Blusų cirkas“. Pristatymas vyks vasario 28 d., šeštadienį, 20 val.

Klausimus A. Vigului uždavė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Vertėjas D. Norkūnas į lietuvių kalbą išvertė jūsų eilėraščių rinkinį „Blusų cirkas“. Ką jums reiškia tokia kaimyniška draugystė?

Iš tiesų tai – pirmoji mano knyga lietuvių kalba. Nuo 2009-ųjų lietuviškai pasirodė keletas mano eilėraščių, įvairiomis progomis surengiau poezijos skaitymų, – nuostabi patirtis. Supažindindami Lietuvos skaitytojus ne tik su latvių, bet ir apskritai su šiuolaikine poezija, vertėjas D. Norkūnas ir visa leidyklos „Baziliskas“ komanda atlieka didžiulį darbą. Labai džiaugiuosi, kad mano knygą išleido būtent jie.

Ar esate mėginęs savo eilėraščius skaityti vertimo kalba? Kaip jie jums skamba lietuviškai?

Man susidaro įspūdis, kad lietuviams latvių kalbą suprasti lengviau nei latviams – lietuvių. Kadangi tai mano eilėraščiai, lietuvišką jų vertimą suprantu geriau nei atsitiktinį tekstą, bet, tiesą sakant, man vis dar sunkiai sekasi. Neabejoju, Dominykui vertimas puikiai pavyko, man smagu girdėti savo eilėraščius skambant lietuviškai.

„Blusų cirkas“ bus pristatytas Vilniaus knygų mugėje. Ką gi tos blusos mums parodys?

Kai šalta, mano mažieji artistai miega žiemos miegu, tačiau jie mielai pasirodys Vilniuje, o kai kurie iš jų, galbūt, norės čia ir likti (šypsosi).

Jūs pats ir rašote, ir verčiate poeziją. Kiek vertimuose yra asmeninio poetinio žodžio?

Sakyčiau, kad mano poetinę kūrybą labiau veikia verčiami tekstai, o ne atvirkščiai.

Radau tokią jūsų eilėraščio eilutę: „Aš noriu, kad mano tiesioji būtų arti žemės.“ Rodos, poetai dažniau skraidžioja padebesiais, nei linksta prie žemės. Kaip, jūsų nuomone, keičiasi šiandienos poezija, kaip ją veikia dabartis?

Poetai yra jautrios būtybės, tik aš manau, kad geriausieji poezijos pavyzdžiai išsaugo natūralų savo branduolį, šiuolaikinės ligos – ypač kūrybiškumą neigiamai veikiantis dirbtinis intelektas – jo neįveikia. Poezija nėra iš tų jėgų, kurios galėtų transformuos dabartį, tačiau ji galėtų išjudinti dabartyje veikiančias jėgas. O tai galėtų mums atnešti įspūdingų rezultatų.

Ar šiandien poezija dar gali būti universali – „suprantama bet kurioje pasaulio vietoje, bet kuria kalba“? Ar ji neišvengiamai skamba tik lokaliai, ten, kur ją geriausiai supranta?

Poezija tampa vis universalesnė, man taip atrodo. Pasaulis šiandien labiau susijungęs nei kada anksčiau ir man labiau neramu, kad galime prarasti specifines savybes, detales bei elementus, dėl kurių kitame pasaulio krašte parašytas eilėraštis tampa išskirtiniu. Noriu, kad lietuviškas eilėraštis išmokytų to, ko gali išmokyti tik lietuviškas eilėraštis.

Kai kurie jūsų eilėraščiai iškyla tarsi dokumentikos kadrai. Ką reiškia poetui išsaugoti momentą?

Eilėraštis yra tarsi polaroidinė nuotrauka, tik jo ekspozicija trunka daug ilgiau. Eilėraštyje užfiksuojama ir išsaugoma tam tikro laiko akimirka, netgi jei toji akimirka tėra vaizdinys poeto galvoje.

Kodėl sunkūs laikai yra geri laikai poetams?

Sakyčiau, kad sunkūs laikai yra sunkūs visiems. Kai kuri, turi būti susikaupęs, o, nuolat patirdamas stresą, pavyzdžiui, kai esi alkanas ar kenti skausmą, susikaupti negali. Sunkiomis sąlygomis gyvenantys menininkai kuria nepaisydami sąlygų, o ne dėl jų ar jų įkvėpti.

Debiutavote gana jaunas, šiandien esate pripažintas poetas, kurio knygos išverstos beveik į dvidešimt kalbų. Ar prisimenate pradedantįjį Arvį?

Nelabai, šiandien save pažįstu daug geriau. Ankstyvoji jaunystė – gražus laikas, tačiau tokiu jis tampa, kai atsigręži į praeitį. Mano viduje egzistuoja daugybė dalykų, kurie nepakito nuo tada, kai man buvo septyniolika metų.

Viename savo eilėraštyje klausiate, ar poetas, „sugrįžęs po keturiasdešimties metų, galėtų vėl gyventi tame pačiame name“. Ar būtent laikas jūsų poezijoje yra toji erdvė, į kurią visada galima grįžti?

Mėgstu savo eilėraščiuose žaisti ir su laiku, ir su erdve, tačiau taip juk daroma daugelyje poezijos kūrinių. Yra tokia serbų poeto Ivano V. Laličo eilutė: „Erdvė – tai tik kitaip matomas laikas.“ Manau, tai labai gerai apibendrina erdvės ir laiko santykį poezijoje.

Išleidote ir pirmąją savo prozos knygą. Kaip šie du literatūros tipai jūsų kūryboje veikia vienas?

Mano pirmoji prozos knyga, apsakymų rinkinys „Fermi paradoksas“, gana tradicinė, visai nepanaši į tai, ko paprastai galima tikėtis iš poeto parašytos prozos. Tačiau būsimuose savo kūriniuose norėčiau jungti poeziją ir prozą. Jaučiu, kad prozos, poezijos bei kitų žanrų, pavyzdžiui, negrožinės literatūros, atskyrimas yra dirbtinis. Bent jau mano atveju – labiau psichologinis barjeras. Toks atskyrimas gal ir turi prasmės rinkodaros požiūriu, tačiau meniniu – visiškai ne. Juk visai nesvarbu, rašau eilėraštį ar prozos tekstą, tai darau ta pačia klaviatūra – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Bet kuriame literatūros žanre dažnai manipuliuojama skaitytojų emocijomis – jos sutirštinamos, paryškinamos, turbūt norisi, kad skaitytojas jaustų jas stipriau. Ar pats taip darote?

Apie tai daug galvojau rašydamas savo poezijos rinkinį „Knyga“ (Grāmata, 2018). Jau žinojau, kad mano eilėraščiai priverčia žmones verkti, norėjau, kad priverstų ir juoktis, o tada šias priešingas emocijas sujungti. Be abejo, tai – tam tikra manipuliacija, bet manipuliuoja dauguma meno ir literatūros kūrinių. Kartais tai emocinė, kartais – konceptuali manipuliacija. Bet jos dažnai susijungia.

Kitas klausimas – ar jaučiu malonumą, kai, skaitydamas mano eilėraštį, kas nors verkia? Ne visai taip. Norėčiau, kad skaitytojai labiau vertintų už poetinį meistriškumą nei už emocinį eilėraščių poveikį. O dar geriau – jei už abu kartu.

Esate kalbėjęs apie ironiškai melancholišką savo požiūrį į pasaulį. Kaip jums sekasi su juo gyventi?

Tai panašu į savigyną, prisitaikymo mechanizmą. Kita vertus, sakyčiau, kad mano poezija ironiškai labiau melancholiška nei mano asmenybė. Tačiau esama ir kitų būdų apibrėžti savo pasaulėžiūrą – ir poezijoje, ir kasdieniame gyvenime. Gali būti ironiškai depresyvi arba melancholiškai ciniška, arba bet koks kitas šių keturių žodžių derinys. Jį lemia diena, kurią išgyvenu.

Esate vienas iš literatūros žurnalo „Strāva“ kūrėjų, redaktorių. Kokius laikus Latvijoje išgyvena kultūros leidiniai ir apskritai Latvijos kultūra? Ar stebite, kas šiandien vyksta Lietuvos kultūros lauke?

Kadangi lietuviškai neskaitau, bent jau stengiuosi sekti lietuvių poezijos publikacijas latvių kalba. O mes visuomet mielai spausdiname lietuvių literatūrą savo žurnale.

Spėju, latvių ir lietuvių kultūros sritys nėra visiškai skirtingos. Turime daugiau ar mažiau panašių rūpesčių, problemų ir galvos skausmų. Žinoma, Latvijos kultūros atstovai atidžiai stebi pastaruoju metu Lietuvoje kylančią įtampą tarp kultūros ir politikos.

Dabartinėmis pasaulio sąlygomis kultūra yra pažeidžiama ir susiduria su įvairiais iššūkiais – nuo finansavimo mažinimo ir cenzūros iki dabartinės neetiškos dirbtinio intelekto formos.

Dvidešimt šeštoji Vilniaus knygų mugė „Žodis ieško savo žmogaus“ vyks 2026 m. vasario 26–kovo 1 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO. Vilniaus knygų mugę remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Vilniaus knygų mugė šiais metais kuria erdvę žodžio ir žmogaus susitikimui. Vasario 26-kovo 1 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks daugybė knygų pristatymų, gyvų susitikimų, svarbių diskusijų.

„Mugės tema – „Žodis ieško savo žmogaus“ – pratęsia tradiciją gyvuose susitikimuose ir diskusijose aptarti ne tik literatūrą, bet ir tautos kultūrą, istoriją, politiką“, – sako viena iš mugės organizatorių, Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Dovilė Zaidė.

Vilniaus knygų mugė nėra vieta vien tik pristatyti naujas knygas ar išgirsti muzikos naujienas. Kasmet mugė tampa susitikimų erdve, kurioje randasi svarbi bendrystė, nagrinėjamos šiandienos temos, ieškoma neramiais laikais ypač svarbaus susikalbėjimo.

2026 metų mugės tema „Žodis ieško savo žmogaus“ primena, kad žodis gyvas tik tada, kai jį atranda žmogus. Vilniaus knygų mugėje šiais metais laukia per 300 renginių, kuriuose žodis ir žmogus susitiks. Į Lietuvos sostinę atvyksta kone 40 žinomų užsienio rašytojų, publicistų, žurnalistų, knygos meno kūrėjų.

Politologai ir žurnalistai: apie Europos ateitį ir istorijos pamokas  

Į Vilniaus knygų mugę pristatyti antrojo rinktinės tomo „Chamai ir angelai“, Lietuvos istorijos instituto kvietimu, atvyksta vienas ryškiausių moderniosios Lenkijos mąstytojų, disidentas, laisvės judėjimo „Solidarumas“ ideologas, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas. Knygos pristatymą vasario 27 dieną, penktadienį, ves knygos sudarytojas Rimvydas Valatka, dalyvaus istorikas Alvydas Nikžentaitis.

Antrajame knygos tome – nemažai lietuviškų ir Vidurio Europos akcentų. Atspaustas ir A. Michniko kreipimasis į bičiulius lietuvius iškart po Sausio 13-osios, kai jis, tuomet Lenkijos Seimo narys ir „Gazeta Wyborcza“ dienraščio vyriausiasis redaktorius, atlėkė į Aukščiausiąją Tarybą. Kitą dieną jo parašytą svarbų tekstą „Vilniaus scenarijai“ sudarytojas R. Valatka taip pat įdėjo į knygą.

Vasario 28 dieną, mugės šeštadienį, skaitytojai turės progą sutikti knygos „Baltija. Europos ateitis“ autorių, laikraščio „The Times“ biuro Berlyne vadovą, žurnalistą Oliverį Moody. Žinomą britų apžvalgininką į Vilnių pakvietė knygą išleidęs Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

1. Moody komentarai ir Europos geopolitikos analizės bei Europos ateities prognozės sulaukia ypatingo klausytojų dėmesio. 2025 metais pasirodžiusi jo knyga apie atsinaujinusią ilgametę kovą su Rusija dėl įtakos Baltijos jūros regione „Baltija. Europos ateitis“ sudrumstė nusistovėjusį požiūrį, kad Europos ateitį lemia didžiųjų valstybių įtaka.

Baltijos šalimis O. Moody susidomėjo prasidėjus naujam Rusijos karo etapui Ukrainoje, čia apsilankęs žurnalistas įsitikino, kad būtent Baltijos šalys geriausiai perpratusios Rusijos grėsmės niuansus. Knygos pristatymą ir diskusiją moderuos žurnalistas Audrius Ožalas.

Apie šiuolaikybės iššūkius mugėje kalbės ir vienas žinomiausių Vokietijos karinės istorijos tyrinėtojų, Potsdamo universiteto profesorius dr. Sönke Neitzelis. Nepatogiomis temomis nebijantis kalbėti karo istorikas atvyksta pristatyti bestseleriu jau tapusios ir itin aktualios šiandien knygos „Pasirengęs karui. Bundesveras vakar ir šiandien“.

Ši knyga paremta dr. S. Neitzelio tyrimu „Vokiečių kariai: nuo imperijos iki Berlyno respublikos“, taip pat dar keliais tyrimais, skirtais šiuolaikinės politikos istorijai. „Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą nuo 2022 metų vasario neabejotinai tapo katalizatoriumi, paskatinusiu stringančią Bundesvero reformą. Tai, kad net ir šiomis išskirtinėmis aplinkybėmis pokyčiai nevyksta greičiau, dar kartą rodo stiprias politikos, kariuomenės ir biurokratijos inercines jėgas. Tačiau visos struktūros ir taisyklės yra sukurtos žmonių. O tai reiškia, kad žmonės gali jas ir pakeisti“, – savo knygos epiloge rašo profesorius.

Knygą išleido leidykla „Briedis“. Susitikimas su dr. S. Neitzeliu vyks vasario 27 dieną, penktadienį.

Leidykla „Aukso žuvys“ šiais metais į mugę pakvietė Taivano kūrėjus – rašytoją Yu Pei-Yun ir dailininką Zhou Jian-Xin. Jie atvyksta pristatyti pirmųjų dviejų komikso „Žmogus iš Taivano“ dalių. Knyga pasakoja Taivano piliečio, aktyvisto ir politinio kalinio Cai Kunlino biografiją. Sudėtinga šio žmogaus gyvenimo istorija atspindi ir šalies kelią į nepriklausomybę.

„Per šeimos ritualų, švenčių ir buities vaizdus knyga įvesdina į Taivano kultūrą su jos ramia, švelnia kasdienybės poezija ir vertybėmis – pagarba tėvams, artimiems šeimos ryšiams, mandagiai bendravimo kultūrai, atsparumui ir prisitaikymui, darbštumui ir rašytiniam žodžiui. Ją skaitydami susipažįstame su taivaniečių̨ dainomis, šventėmis ir buitimi. Tačiau tai tik pirmasis horizontas, atsiveriantis skaitytojui. Ant vieno žmogaus gyvenimo kaip karoliukai ant siūlo suverti skirtingi Taivano istorijos etapai bei saloje viena kitą keičiančios kultūros“, – taip knygą pristato filosofas, rašytoja Mantas Adomėnas. Komikso pristatymas vyks vasario 28 dieną, penktadienį.

Bestselerių autoriai: Gonkūrų premija, pribloškiantys detektyvai ir lietuviški pėdsakai 

Šių metų leidyklos „Gelmės“ svečias – Gonkūrų premijos laureatas, prancūzų rašytojas, scenaristas ir režisierius Jeanas-Baptiste’as Andrea. Viena svarbiausių Prancūzijos literatūrinių premijų už geriausią prozos kūrinį prancūzų kalba jam įteikta už romaną „Globoti ją“. Tai pasakojimas apie Italijos vienuolyne gyvenantį ir savo šedevrą – skulptūrą Pieta – prižiūrintį skulptorių. Mirties patale skulptorius dėlioja gyvenimo įvykius, pasakoja neramios epochos, kurią lydėjo socialinės ir politinės permainos, du karai ir bręstantis fašizmas, istoriją.

Pasauliniu bestseleriu tapęs istorijos, meilės ir meno persmelktas epinis J.-B. Andrea pasakojimas Vilniaus knygų mugėje bus pristatytas vasario 28 dieną, šeštadienį.

Leidyklos „Balto“ svečias mugėje – „New York Times“ bestselerių „Devynios galybės“, „Nusipelnę gyventi“, „Aštuonios tobulos žmogžudystės“ autorius Peteris Swansonas, šiais metais lietuvių skaitytojus pradžiuginęs nauju romanu „Talentas žudyti“. Knygų apžvalgininkai šį romaną vadina labiausiai pribloškiančiu, o pirmą kartą Baltijos šalyse besilankantis autorius teigia, kad jam visada malonu išvykti iš namų ir susitikti su skaitytojais. Mugėje susitikimas su autoriumi vyks kovo 1 dieną, sekmadienį.

Iš Krokuvos į Vilnių šiais metais atskrieja dar viena Vavelio rūmų istorija, kurioje neabejotinai rasime ir lietuviškų pėdsakų. Leidyklos „Alma littera“ išleistoje pirmojoje Lucynos Olejniczak sagos „Karalienės lelijos“ knygoje „Seserys“ meistriškai susipina istoriniai faktai ir rašytojos vaizduotė.

„Karalienės lelijos. Seserys“ pristatymas vyks vasario 28 dieną, šeštadienį. Pokalbį su lenkų rašytoja moderuos Kristina Petrauskė. Pokalbyje taip pat dalyvaus knygos vertėjas Kazys Uscila.

Antrasis leidyklos „Alma littera“ svečias – pasaulyje žinomas mentalistas, knygų „Minčių skaitymo menas. Kaip suprasti ir nepastebimai paveikti kitus“, „Persikrauk! Išmok laiku sustoti“, „Nuostabus protas. Išsamus asmenybės tobulinimo kursas“ bei detektyvų serijos „Dėžė“, „Kultas“ ir „Miražas“ autorius Henrikas Fexeus’as.

Vilniaus knygų mugėje autorius iš Švedijos gerbėjams pristatys pirmąjį savo naujos knygų serijos „Memento“ detektyvą „Auka“. Susitikimas su skaitytojais vyks vasario 28 dieną, šeštadienį, klausimus rašytojui uždavinės Augustė Radzevičiūtė.

Apie traumines patirtis ir būdus joms įveikti šių metų mugėje kalbės klinikinės psichologijos profesorius, amerikietis George’as A. Bonanno. Į Vilnių iš Niujorko psichologijos mokslų daktaras atvyksta pristatyti leidyklos „Baltos lankos“ išleistos knygos ,,Atsparumo galia. Kaip įveikti traumines patirtis“. Pokalbis apie psichologines traumas, psichikos sveikatą pandemijos, karo, migracijos kontekste vyks vasario 28 dieną, šeštadienį.

Anglų rašytoja Julie Caplin, su žinomais maisto kritikais ir žurnalistais apkeliavusi ne vieną žemyną, išgarsėjo kulinariniais kelionių romanais – pasaulyje jų parduota daugiau nei du milijonai egzempliorių. Lietuvoje daugiausia dėmesio sulaukė leidyklos „Tyto Alba“ išleisti  J. Caplin romanai – „Arbatinė Tokijuje“ ir „Cukrainė Paryžiuje“.

Naujausią lietuviškai pasirodžiusį romaną „Iki pasimatymo Prahoje“ autorė vadina meilės laišku šiam miestui. Greitai lietuviškai pasirodys ir dar dvi knygos: „Pilis Šampanėje“ ir „Vila Amalfyje“. Susitikimas su rašytoja J. Caplin mugėje – vasario 28 dieną, šeštadienį.

Poetai ir rašytojai iš kaimynystės 

Vilniaus knygų mugė tradiciškai atvira Latvijos ir Estijos autoriams. Šiais metais į susitikimus skaitytojus pakvies šiuolaikinis latvių poetas ir vertėjas, vienas ryškiausių naujosios Latvijos poezijos kartos balsų – Arvis Vigulsas.

Šio autoriaus kūryboje susipina kasdienybės detalės, kultūrinės nuorodos ir egzistenciniai klausimai. A. Vigulso poezija verčiama į daugelį kalbų, pristatoma tarptautiniuose literatūros renginiuose. Tarp jų – ir Vilniaus knygų mugėje. Susitikimas su poetu ir jo naujos knygos – absurdo poetikos „Blusų cirkas“ – pristatymas vyks vasario 28 dieną, šeštadienį. Knygą išleido leidykla „Baziliskas“.

Dar vienas „Bazilisko“ kvietimu atvykstantis kūrėjas iš Latvijos – poetas, rašytojas ir didžėjus, vienas ryškiausių šiuolaikinės Latvijos daugiakultūrės literatūros balsų – Sergejus Timofejevas. Savo kūryboje jis jungia poeziją, eseistiką, miesto kultūrą ir muziką, o jo literatūros skaitymai dažnai virsta gyvais performansais. Vilniuje S. Timofejevas pristatys eilėraščių rinkinį „Stereo | Replika“.

Į mugę leidyklos „Terra Publica“ kvietimu atvyksta ir vienas populiariausių Estijos detektyvų autorių Mika Keränenas. Skaitytojų meilę suomių kilmės autorius pelnė už šmaikščias ir išradingas knygas vaikams bei jaunimui. M. Keränenas kartu su populiariu vaikų rašytoju Tomu Dirgėla dalyvaus diskusijoje, kuri vyks vasario 27 dieną, penktadienį.

Mugėje bus galima sutikti ir dvi ryškias šiuolaikinės Estijos literatūros bei iliustracijų kūrėjas – Triinu Laan ir Anne Pikkov. T. Laan kuria jautrius, šiltus, subtilaus humoro kupinus tekstus vaikams bei jaunimui. A. Pikkov – rašytoja, dailininkė ir knygų iliustruotoja, kurios darbai išsiskiria išraiškingu vizualiniu stiliumi bei stipria emocine nuotaika. Į susitikimą su šiomis autorėmis skaitytojus kviečia leidykla „700 eilučių“, jis vyks vasario 28 dieną, šeštadienį.

Vasario 27 dieną, penktadienį, du savo kūrinius pristatys žinomas estų prozininkas, poetas ir vertėjas Tõnu Õnnepalu. Pirmasis, išleistas Emilio Tode slapyvardžiu, vadinasi „Paribio valstybė“ ir yra vienas labiausiai verčiamų estų literatūros kūrinių. Antrasis – „Rojus“ – pasakoja apie rašytojo gyvenimą Hyjumos saloje esančiame Kalestės kaime, Viršukalnės sodyboje. Lietuviškai abu romanus vienoje knygoje išleido leidykla „Slinktys“.

Ukrainos literatų būrys

Ukrainiečių rašytojos Oksanos Zabužko 1995 metais išleistas romanas „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ šiandien skaitomas naujai. Į 25 kalbas išversta knyga pasieks ir Lietuvos skaitytojus, – romaną išleido leidykla „Hubris“.

Viena ryškiausių šiuolaikinių Ukrainos intelektualių, rašytoja, poetė, eseistė, literatūros kritikė ir filosofė pasaulio naujai atrandamą ir vienu svarbiausių pokolonijinės bei feministinės literatūros tekstų Rytų Europoje laikomą knygą pristatys vasario 28 dieną, šeštadienį.

Apie Ukrainos moterų gyvenimą po 2022 metų vasario 24-osios savo trumposios prozos rinkinyje „Mano moterys“ pasakoja ir kita Ukrainos literatė – poetė, prozininkė, žurnalistė, publicistė Julija Iliucha. 2024 metais Ukrainoje „Mano moterys“ tapo „BBC metų knyga“.

Susitikimas su autore mugėje vyks vasario 28 dieną, šeštadienį.

Į Vilniaus knygų mugę atvyksta Ukrainos visuomenę, tapatybę ir istorinius procesus nagrinėjanti lietuvių kilmės Ukrainos žurnalistė Marička Paplauskaitė. Ji – viena iš tų žurnalistų, kurie tarptautinei auditorijai padeda giliau suprasti karą Ukrainoje, jos žmones, kultūrą ir visuomenę. Susitikimas su M. Paplauskaite, į kurį kviečia leidykla „Lapas“, vyks vasario 28 dieną, šeštadienį.

Trečiąjį, reikšmingų įvertinimų sulaukusį romaną „Kopėčios“ vasario 28 dieną, šeštadienį,  mugėje pristatys ryški Ukrainos rašytoja ir vertėja Jevhenija Kuznecova. Leidyklos „Tyto alba“ išleistas šmaikštus ir aktualus pasakojimas per vienos šeimos dramą atskleidžia karo kasdienybės atspalvius ir svarsto opų klausimą: bėgti ar pasilikti? Jei pasilikti, tai dėl ko? Jei bėgti – kas tada?

Tarp ukrainiečių svečių – ir vienas žinomiausių šios šalies rašytojų, visuomenės veikėjų – Vasylis Škliaras. Ukrainietiško istorinio romano tėvu vadinamas V. Škliaras savo kūriniuose nagrinėja Ukrainos istoriją, tautinę tapatybę, pasipriešinimą, o ypač XX amžiaus lūžius – kovą su sovietiniu režimu, partizaninį judėjimą, moralinius pasirinkimus. Kiekviena šio rašytojo knyga tampa bestseleriu.

Vilniaus knygų mugėje vasario 28 dieną, šeštadienį, V. Škliaras pristatys Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą istorinį romaną „Zuikių bažnyčia“, kuriame tiesiamas tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp Lietuvos miškų ir Ukrainos stepių.

Dvidešimt šeštoji Vilniaus knygų mugė „Žodis ieško savo žmogaus“ vyks 2026 metų vasario 26–kovo 1 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO. Vilniaus knygų mugę remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Vilniaus knygų mugė kviečia į keturias dienas truksiančią kultūros šventę, kurioje lankytojų laukia daugiau nei trys šimtai renginių – nuo aktualių diskusijų ir knygų pristatymų iki kino seansų. Mugė ir šiemet taps erdve gyvam dialogui, idėjų mainams ir susitikimams su rašytojais bei kultūros lauko profesionalais.

„Knygų mugė – vieta, kur kiekvienas gali rasti sau artimą balsą. Tema „Žodis ieško žmogaus“ kviečia sustoti, įsiklausyti ir neskubant atrasti tekstą, kuris prabyla asmeniškai. Šiandien, kai informacijos triukšmas ypač didelis, knyga tampa galimybe susigrąžinti gilesnį santykį su žodžiu ir pačiu savimi. Mugėje susitinka ne tik skaitytojai ir kūrėjai, bet ir idėjos – gimsta dialogas, kuris gali keisti mąstymą, jausmus ir net gyvenimo požiūrį. Tai vieta, kur žodis atgyja“, – svarsto Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Dovilė Zaidė.
Mugės mecenato ir kultūrinės programos partnerio diskusijos

Šiais metais Vilniaus knygų mugė pirmą kartą savo istorijoje turės mecenatą – turto valdymo grupę „Invalda INVL“ – ir kultūrinės programos partnerį, kuriuo tapo didžiausias šalies knygynų tinklas „Pegasas“. Mugės partneriai kvies lankytojus į savo inicijuojamas diskusijas.

Mugės mecenatas „Invalda INVL“ kvies lankytojus į diskusiją „Investicija į žmogų 2035: ką skaitysime, kai viską už mus galės parašyti algoritmai?“. Technologijoms sparčiai keičiant pasaulį, kritinis mąstymas ir empatija tampa vertingiausia ilgalaike valiuta, kurios reikšmė istoriškai nekinta. Diskusija koncentruosis ne į finansus, o į žmogaus protą – kaip knyga ir saviedukacija tampa esminiais įrankiais siekiant išlikti konkurencingiems, laisviems ir kūrybingiems ateities pasaulyje.

Kultūrinės programos partneris „Pegasas“ kvies į diskusiją „Knyga prieš algoritmą: ar dar skaitome savo galva?“. Diskusijos metu su savo sričių ekspertais bus nagrinėjama, kaip algoritmai veikia mūsų skaitymo pasirinkimus, ar jie padeda atrasti vertingas knygas, ar vis dėlto palaipsniui suvienodina skaitytojų skonį. Taip pat bus aptarta, ką šiandien reiškia žodžiai „geriausiai vertinama knyga“ ir kokie veiksniai lemia jos sėkmę – leidėjo patirtis ir intuicija ar duomenų modeliais grįsti sprendimai. Diskusijoje bus keliama ir skaitymo kaip atradimo patirties tema – ar ji vis dar įmanoma nuolat kintančių rekomendacijų ir trumpalaikių literatūrinių „žvaigždžių“ sraute.
Iš knygos į ekraną: vakaro literatūrinis virsmas

Vasario 27 d. 15.00 val. „Litexpo“ bus pristatyta lietuvių kilmės amerikiečių rašytojos Lidios Yuknavitch autobiografinė knyga „Vandens chronologija“ (vertė Emilija Ferdmanaitė, išleido „Kitos knygos“). L. Yuknavitch savo kūryboje drąsiai jungia pažeidžiamumo ir stiprybės temas, o jos aštrios asmeninės patirtys atskleidžia universalias žmogaus būsenas, kurios bus išsamiai nagrinėjamos pristatymo metu.
Tos pačios dienos vakarą, 20 val., bus parodytas pagal knygą sukurtas to paties pavadinimo filmas „Vandens chronologija“ (rež. Kristen Stewart). Premjera, įvykusi Kanų kino festivalyje 2025 m., sulaukė tarptautinio pripažinimo bei teigiamų kritikų atsiliepimų. Filmo režisierė pateikia radikalią ir asmenišką istorijos viziją: intymią dramą apie jaunos moters tapatybę ir laisvės paiešką, šeimos smurtą bei atsparumą.
„Būti moterimi – neįtikėtinai žiaurus reikalas. Nemanau, kad perspaudžiu. Vienintelis būdas paversti tą skausmą pakeliamu ar prasmingu – pakeisti perspektyvą ir jį perrašyti“, – interviu leidiniui „The Wrap“ teigė filmo režisierė K. Stewart.

Filme kviečiama įsijausti į herojės pasaulį ir pajausti istorijos emocinę gelmę. „Vandens chronologija“ bus viena laukiamiausių artėjančio festivalio „Kino pavasaris“ (kovo 9–22 d.) premjerų, o Vilniaus knygų mugės lankytojai ją pamatys pirmieji. Seansą pristatys „Kino pavasario“ programos vadovė Dovilė Grigaliūnaitė.

Kultūrinės programos akcentai

Vilniaus knygų mugėje ypatingas dėmesys bus skiriamas kiekvienos knygos pristatymui ir gyvam dialogui su autoriumi. Nors kultūrinėje programoje suplanuota daugiau nei šimtas skirtingų pristatymų, jau dabar norisi paminėti kelis artėjančius susitikimus, kurie atspindi programos įvairovę.

Susipažinkime su keliais šių metų knygų pristatymais, kurie patrauks kiekvieno knygos mylėtojo akį:
• Dr. Dariaus Juodžio knygos „Partizanų Vytautas. Jono Žemaičio-Vytauto gyvenimo ir atminties vaizdai / Vytautas of the Partisans: Images of the Life and Memory of Jonas Žemaitis-Vytautas“ pristatymas, (išleista Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro). Diskusijoje dalyvaus knygos autorius ir Rimas Bružas.

Leidinyje fotografijos atskleidžia Lietuvos partizanų vado gyvenimą – nuo asmeninių kasdienybės akimirkų iki sudėtingų kovos už laisvę etapų. Kai kurios nuotraukos išliko atsitiktinai, kai kurios – drąsių žmonių dėka. Ši knyga prisideda prie istorinės atminties puoselėjimo, leisdama iš arčiau pažvelgti į partizaninio laikotarpio realybę.

• Mariaus Ivaškevičiaus knygos „Išvarymas. Kristus ir Čingischanas“ pristatymas, (išleido „Laisvės media group“). Diskusijoje dalyvaus knygos autorius ir Andrius Tapinas.„Išvarymas. Kristus ir Čingischanas“ – antroji M. Ivaškevičiaus trilogijos „Išvarymas“ knyga, gilinanti žmogaus tapatybės, kaltės ir atgailos temas. Kūrinys jungia asmeninį išgyvenimą su kolektyvine atmintimi, atverdamas klaidžiojimo tarp
tikėjimo, istorijos ir šiuolaikinio pasaulio prieštaravimų patirtis. Tai provokuojantis tekstas, kviečiantis atvirai ir drąsiai pažiūrėti į aplinką bei į save.

• Tomo Mylistos knygos „Blogos manieros“ pristatymas (išleido „Alma littera“). Pristatyme dalyvaus knygos autorius.
Pirmoji T. Mylistos knyga „Blogos manieros“, parašyta vos per 45 dienas ir tapusi trečiojo leidyklos „Alma littera“ Suaugusiųjų literatūros konkurso nugalėtoja, įtraukia į šmaikštų bei atvirą pasakojimą ir kviečia susimąstyti apie gyvenimą pasaulyje, kuriame pamatinės vertybės dažnai apverčiamos aukštyn kojomis.

• Inos Ogenskienės knygos „Devynios palėpės“ pristatymas (išleido „Gelmės“). Diskusijoje dalyvaus knygos autorė, Danguolė Šakavičiūtė ir Elvina Baužaitė.
Knyga „Devynios palėpės“ – tai šviesus, poetiškas gydytojos pasakojimų rinkinys apie žmogų, laiką ir ribą. Rašytoja knygoje jungia medicininę patirtį su subtiliu gyvenimo stebėjimu, atskleisdama tiek kasdienybės džiaugsmus, tiek sunkumus, bei kviečia skaitytoją susimąstyti apie tai, kas iš tikrųjų formuoja mūsų gyvenimą ir santykį su aplinka.

• Gerdos Jord knygos „Karalius nakvos Merkinėje“ pristatymas (išleido „Aukso žuvys“). Diskusijoje dalyvaus knygos autorė ir Marius Eidukonis.
Komikse „Karalius nakvos Merkinėje“ pasakojama uždraustos meilės istorija, trukusi beveik penkiolika Vladislovo Vazos valdymo metų. Čia gyvai ir išraiškingai atkuriami svarbūs XVII a. įvykiai bei kontekstai: Vilniaus gaisras, Vladislovo Vazos atvykimo į Vilnių iškilmės bei kiti įvykiai, kurie bus aptariami knygos pristatymo metu. Šis komiksas – ne tik istorija, bet ir nuotykis, sujungiantis įvairaus amžiaus grupes.
Knygų mugė 2026 m. siekia būti ne tik knygų prekybos vieta, bet ir gyvu kultūriniu įvykiu, skatinančiu sustoti ir įsiklausyti. Renginys atviras visiems – nuo aistringų skaitytojų iki literatūros profesionalų.

Išsami knygų mugės programa ir visos naujienos bus skelbiamos Vilniaus knygų mugės svetainėje.
Dvidešimt šeštoji Vilniaus knygų mugė „Žodis ieško savo žmogaus“ vyksta 2026 m. vasario 26–kovo 1 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“. Vilniaus knygų mugę remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Ukrainiečių rašytojos Oksanos Zabužko 1995 metais išleistas romanas „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ šiandien skaitomas naujai. Į 25 kalbas išversta knyga Vilniaus knygų mugėje pasieks ir Lietuvos skaitytojus. Rašytoja sako, kad romano peržiūros akimirka atėjo 2014-ųjų rugpjūtį, kai Rusijos kariuomenė jau buvo įsiveržusi į Donbasą ir numušusi lėktuvą MH17.

Viena ryškiausių šiuolaikinių Ukrainos intelektualių, rašytoja, poetė, eseistė, literatūros kritikė ir filosofė į Vilniaus knygų mugę šiais metais atvyksta antrą kartą. 2023-iaisiais ji pristatė leidyklos „Alma littera“ lietuviškai išleistą knygą „Užmirštų „sekretų“ muziejus“.

Šiais metais į Vilniaus knygų mugę, kuri vyks vasario 26–kovo 1 d., O. Zabužko grįžta su pasaulio naujai atrandama ir vienu svarbiausių pokolonijinės bei feministinės literatūros tekstų Rytų Europoje laikoma knyga „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“. Knygą išleido leidykla „Hubris“.

Prieš kelionę į Vilnių O. Zabužko kalbino Laisvė Radzevičienė.

Knygos pratarmėje rašote, kad romano pasirodymas buvo lyginamas su informacine bomba ir net įrašytas į Ukrainos istoriją greta Konstitucijos ir nacionalinės valiutos. Ar galite paaiškinti, kaip nutinka, kad knyga gali turėti net keletą gyvenimų? Jūsų „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ pasirodė 1995 metais. Kuo ji buvo aktuali tada, ką kalba šiandien? Ar laikas stipriai keičia kūrinį?

Apmaudu, kad ne tik Ukraina nebuvo pasiruošusi, – šitaip bent iš dalies galima paaiškinti, kodėl tik pastaruosius 5–6 metus atsirado knygos vertimų į kitas kalbas.

Feminisčių biblija „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ pirmiausia buvo pavadinti Ukrainoje. Ir ne be reikalo – po dešimtmečius trukusios komunistinės cenzūros, kai moters kūnas, išskyrus jo reprodukcijos funkcijas, buvo išstumtas iš viešojo diskurso, romanas, kuriame iš moters pozicijų aprašomas prastas seksas ir dar daugiau – į moters kūno patirties kalbą išverčiamos nacionalinės traumos, sukėlė ne tik kultūrinį šoką, bet ir ragino kelti feministinę revoliuciją.

Šis skandalas Ukrainoje pažadino lytiškumo suvokimą, išprovokavo rimtų diskusijų apie moterų problemas posovietinėje kultūroje, tačiau niekas anuomet negalvojo, kad romanas taps perspėjimu dėl ateities, veikiau – atsisveikinimu su kolonijine praeitimi. Skaitytojai dėmesio neatkreipė net į tai, kad visas šis ukrainietiškas seksas vyksta Amerikoje, o jo fone randasi daugybė vadinamosios prozako depresijos ir sutrikusios visuomenės, kurią veikė po Šaltojo karo susiformavusi nauja, vienpolė pasaulio tvarka, kadrų.

Tada ukrainiečiai dar tikėjo, kad globaliame mūsų kaime yra suaugusiųjų, kurie žino geriau, o amerikiečiai, be abejo, žino geriausiai.

Ar galima sakyti, kad jūsų romanas anuomet intuityviai fiksavo saugumo iliuziją, kuri vėliau mus atvedė į geopolitinę katastrofą?

Puikiai suformulavote! Manau, kad tai, ką užuodžiau ore, pačioje mūsų 30 metų trukusios Belle Époque aušroje, dabar, jai taip žiauriai baigiantis, buvo būtent tai, ką sakote – saugumo iliuzija. Jei dar stipriau – saviapgaulės kvapas.

Kol Rusija nepradėjo karo Ukrainoje, aš ir pati nesupratau, kad ši knyga jau buvo užčiuopusi karo nuojautą, atėjusią iš dešimtojo dešimtmečio Balkanų karų. Ji tapo laiko dvasia, tikrąja Zeitgeist, kurią visus tuos 30 metų taip atkakliai ignoravo visi svarbiausi intelektualai, mums žadėję galutinę žmonijos politinės raidos formą (Fukuyama), egzistencinę mirtį iš nuobodulio (Harari) ir dar daug kitų rožinių vizijų.

Mano „Ukrainietiško sekso lauko tyrimų“ peržiūros akimirka atėjo 2014 metų rugpjūtį, kai Rusijos kariuomenė jau buvo įsiveržusi į Donbasą ir numušusi lėktuvą MH17. Tada buvau pakviesta į Alpbacho forumą Austrijoje, kur aukščiausi Europos politikai desperatiškai bandė įtikinti auditoriją, kad puikus Fukuyamos ir Harari naujasis pasaulis vis dar egzistuoja, o „abipusiai naudingo bendradarbiavimo su Rusija“ (šį posakį prisiminsiu visą gyvenimą!) principas liko nepajudintas. Kliūtimi jiems netapo netgi po Donecko stepę išbarstyti olandų vaikų kūnai!

Po diskusijų mums parengtoje kultūrinėje programoje jaunieji Vienos miesto teatro aktoriai performatyviai perskaitė ištraukas iš „Ukrainietiško sekso lauko tyrimų“. Savo pasirodymą jie baigė tokiais žodžiais: „Ačiū už dėmesį, ponios ir ponai, gero skrydžio.“ Epizodas iš knygos su maža mergaite lėktuve buvo praleistas, bet ir tas palinkėjimas auditorijai užgniaužė kvapą. Praėjus 20 metų nuo tada, kai tai buvo parašyta, tekstas staiga nuskambėjo kaip lemtingas perspėjimas iš Baltazaro puotos: „Mene, Tekel, Upharsin.“ Turiu prisipažinti, pasijutau kaip kranksinti varna (visai nemalonus jausmas!). Nuo to laiko ne kartą buvau pavadinta Kasandra. Skamba, žinoma, liaupsinančiai, tačiau prasmė juk nesikeičia!

Pratarmėje labai aiškiai formuluojate, kad moters kūnas romane yra „visiškai politizuota istorinės traumos teritorija“. Kaip ši formuluotė jums atrodo šiandien?

Tai šiandienos formuluotė. Dešimtajame dešimtmetyje, kai rašiau romaną, tokiomis kategorijomis dar negalvojau, – rašytojai paprastai nėra geri savo kūrinių komentatoriai, šios, pardavimui skirtos formuluotės, randasi vėliau, kai reiškinys, kurį pavyko pavaizduoti, kasdieniniame gyvenime nutinka taip plačiai, kad pritraukia mokslininkų ir žiniasklaidos dėmesį. Kaip sakė vienas iškiliausių praėjusio amžiaus mūsų mąstytojų Viktoras Petrovas-Domontovičius: „Iš pradžių Renuaras nutapė savo moteris, o paskui Renuaro moterys pasirodė Paryžiaus gatvėse.“ Menas, grožinė literatūra žengia priekyje, terminai prikabinami vėliau.

Pavyzdžiui, „Tarnaitės pasakojimas“. Kai 1985-aisiais Margaret Atwood rašė romaną, moterų išsilaisvinimas atrodė įvykdyta misija. Pati Atwood savo kruviną distopiją suvokė tarsi duoklę Orvelui, parašytą iš moters perspektyvos (prašau nepamiršti, kad rašytojos moterys vis dar yra dialoge su dominuojančia vyrų kultūra, – manieji „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ irgi buvo atsakas į jį ir į Kunderą, kurio moters kūno instrumentalizavimas sekso scenose daug metų mane erzino). Ir pažiūrėkite, ką, praėjus 40-čiai metų, turime! Uždrausti abortai Lenkijoje, regis, tampa politiniu konsensusu, prieš abortus nukreipti įstatymų projektai svarstomi ir kitų Vakarų šalių parlamentuose, pasaulyje randasi „Gileado respublikos“… Tarsi „Tarnaitės pasakojimas“ būtų naujų diktatūrų scenarijus, o ne fantastinis romanas!

Nesvarbu, dabar ar tada, moters kūnas visada buvo politinės kovos laukas. Ir šiandien – ne mažiau nei bet kada istorijoje.

Knygoje prievartą patyrusios moteris patirtis šiandien aiškiai persikelia į Ukrainą. Argi jūsų šalies moterys nesijaučia taip, kaip knygos veikėja?

Drįstu teigti, kad bet koks mėginimas perkelti „Ukrainietiško sekso lauko tyrimuose“ pavaizduotą psichologinį modelį – okupacinio režimo išnaudojamas vyras tampa savo moters ir (arba) vaiko skriaudėju – į šiandienos Ukrainos politinį kraštovaizdį bus stipriai iškreiptas dėl Rusijos kariuomenės, kuri okupuotose teritorijose vykdo masinius seksualinius nusikaltimus. Ten, kur grupiniai išžaginimai tampa įprastu naikinamojo karo genocido metodu, diskusija apie tai, kaip tai ateityje paveiks meilę, seksą ir santykius Ukrainos visuomenėje (o tai tikrai įvyks!), nustoja būti svarbiausiu prioritetu. Iki šiol mūsų viešasis diskursas daugiausia dėmesio skyrė Ukrainos kariuomenėje tarnaujančių moterų problemoms (jų yra daugiau nei 30 000, iš jų 5000 – fronte). Šiandien Ukrainos kinas ir literatūra iš visų jėgų stengiasi suteikti balsą rusų seksualinių nusikaltimų aukoms. Ir anksčiau tai nebuvo lengva tema, iki 2001 metais  tarptautinė teisė grupinių išžaginimų, įvykdytų okupacinės kariuomenės, nekvalifikavo kaip nusikaltimo žmoniškumui. Iki 1990-ųjų net negalėjo pasirodyti pirmieji Antrojo pasaulinio karo aukų memuarai (esu parašiusi esė – įžangą lenkiškai išleistai pirmajai tokiai memuarų knygai – Alaine Polcz „Viena moteris kare“). Pats laikas atkurti pamirštą Europos istoriją, tegu mūsų karas pasitarnauja kaip raktas visoms spintoms, kurios ilgus metus buvo užrakintos.

Tačiau jei man reikėtų sukurti tokią pat ukrainietiško sekso istoriją 2020-ųjų fone, knygos personažas tapytojas joje tikriausiai vengtų šaukimo į kariuomenę ir verstų savo merginą patikėti, kad jo, genijaus, gyvenimas yra pernelyg vertingas, kad būtų švaistomas apkasuose. Laikui bėgant, matyt, jis imtų jai keršyti už savo slepiamą bailumą.

Galbūt vieną dieną kas nors parašys tokią istoriją.

Kalbate apie tai, kad knyga sunkiai verčiama į užsienio kalbas. Kas labiausiai jums rūpi, kad knygoje lietuvių kalba skambėtų taip, kaip reikia?

Labai vertinu dėmesį kalbos problematikai mano knygoje. Sunku nuspėti, kiek ko gali būti prarasta lietuviškame vertime (kaip ir bet kuriame kitame, nes šis romanas, mano giliu įsitikinimu, yra neišverčiamas – nežinia, kaip atsitiko, kad dabar pasirašau sutartį dėl 25-ojo jos vertimo!), bet faktas – būtent ukrainiečių kalba kuria vieną iš knygos personažų, kuris veikia amerikietiškoje herojės vienatvėje. Būtent kalba ir tik kalba jai suteikia kolektyvinės atminties galią (kad ir kokia skausminga ar traumuojanti ji būtų, tai vis tiek galinga!) ir išlaiko ją sujungtą su kultūrinės giminystės linija, su jos poetine šeima, iš kartos į kartą išsaugojusia jos kalbą.

Skaičiau, kad Mariupolio teatras atstatytas, o rusai jame rodo savo spektaklius. Jūsų knygoje nemažai kalbama apie ukrainiečių kalbą, kuri tampa pasipriešinimo forma. Mūsų, lietuvių, kalbai taip pat gresia pavojus. Ką reiškia – sunaikinti kalbą?

Tam tikra prasme mano herojės atvejis pats savaime yra atsakymas į jūsų klausimą. Kalba yra neišsenkantis žmogaus stiprybės šaltinis. Ją praradęs tampi labiau pažeidžiamas, labiau priklausomas nuo atsitiktinių veiksnių. Štai kodėl pagrindiniu agresoriaus taikiniu tampa grupės, kurią ketinama išnaikinti arba asimiliuoti, kalba.

Prisimindami, kiek kalbų mūsų žemyne išnyko vien per pastaruosius du šimtmečius, mes, ir ukrainiečiai, ir lietuviai, turėtume didžiuotis, kad išsaugojome savąsias. Kad ir kaip desperatiškai Putinas ar bet kuris po jo ateisiantis diktatorius stengtųsi ištrinti mūsų sėkmę, išlikimo konkurse jau dabar esame vieni iš laimėtojų. Konkurse, kuris rengia žmoniją būsimam dirbtinio intelekto Babelio bokštui.

Ar galite pasakyti, ko šiandien labiausiai bijote? Ir kokią viltį dėl pasaulio ateities puoselėjate?

Atvirai kalbant, šiandien labiausiai bijau, kad tuo metu, kai aš sėdėsiu ant klozeto, į mano namą pataikys rusų raketa, o gelbėtojai, traukiantys mano kūną iš po griuvėsių, išvys labiausiai apgailėtiną vaizdą – be jokių orumo ženklų. Tai ne paranoja, šią baimę patyrė kiekvienas, tualete girdėjęs artėjančio „Shahed“ drono garsą.

Spaudoje pasirodo daugybė moterų rašinių, kuriuose pusiau su humoru aptariami gelbėtojų komandai skirti seksualūs apatiniai – tai yra dar viena kūno patirtis, kurią anksčiau pasaulinė literatūra ignoravo.

Jei žvelgsime plačiau, esu ontologinė optimistė. Visą pastarąjį dešimtmetį, vos gavusi progą, krankiu, kad mūsų civilizacija įžengė į turbulencijos zoną ir turime prisisegti saugos diržus. Šiandien ją patiriame, turbulencija vis didės, kol trijų didžiųjų kanibalų Jaltoje 1945 metais sukurtas pasaulis bus paleistas iš naujo – visi mato, jame susikaupė per daug sisteminių klaidų.

2022 metais išleidau knygai prilygstančią esė „Ilgiausia kelionė“ (The Longest Journey). Jos tikslas – aptarti Rusijos karą prieš Ukrainą platesniame kultūriniame kontekste, parodyti, kad jis žymi 300 metų trukusio istorinio ciklo – imperijų amžiaus – pabaigą. Manau, ši knyga (jei būtų išleista lietuvių kalba) galėtų geriausiai atsakyti į jūsų klausimą. Trumpai apibendrinant – prisisekime saugos diržus ir, kaip sako „Ukrainietiško sekso lauko tyrimų“ herojė – gero skrydžio.

Dvidešimt šeštoji Vilniaus knygų mugė „Žodis ieško savo žmogaus“ vyks 2026 m. vasario 26–kovo 1 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO. Vilniaus knygų mugę remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Riba tarp tiesos ir iliuzijos šių dienų pasaulyje vis dažniau tampa neryški, sunkiau įžvelgiama. Švedų mentalistas, kūno kalbos ir žmogaus elgsenos ekspertas, bestselerių autorius Henrikas Fexeus‘as savo knygose nagrinėja tai, kas mus veikia kasdien – įtaką, manipuliaciją, pasąmoninius sprendimus ir gebėjimą „perskaityti“ kitą žmogų. „Pasaulis šiandien yra kiek per daug realus“, – teigia rašytojas, kurio balsą šiais metais gyvai bus galima išgirsti Vilniaus knygų mugėje.

Vasario 26–kovo 1 dienomis vykstančioje Vilniaus knygų mugėje svečias iš Švedijos gerbėjams pristatys naujos knygų serijos detektyvinį romaną „Auka“.

Knygų „Minčių skaitymo menas. Kaip suprasti ir nepastebimai paveikti kitus“, „Persikrauk! Išmok laiku sustoti“, „Nuostabus protas. Išsamus asmenybės tobulinimo kursas“ bei detektyvų serijos „Dėžė“, „Kultas“ ir „Miražas“ autorius atsakė į Laisvės Radzevičienės klausimus.

Henrikai, ar pastaruoju metu neaplanko jausmas, kad gyvenate ne visai tikrame pasaulyje?

Priešingai. Man atrodo, kad šiuo metu pasaulis yra kiek per daug realus.

Esate iš rašytojų, kurių knygose galima išskaityti pamokymų, kaip perprasti žmones, daryti jiems įtaką, skaityti kitų mintis, komunikuoti. Kartais atrodo, kad besimokydami šių, iš pažiūros gerų dalykų, nuėjome blogio keliais – į manipuliacijas ir propagandą. Kaip jus veikia šio pasaulio realybė?

Visiška tiesa! Ir tai – viena iš priežasčių, kodėl apie tai pradėjau rašyti. Norėjau žmonėms paaiškinti, kaip galime pasinaudoti šiais metodais, kad sklandžiau bendrautume. Tuo pačiu siekiau parodyti, kad tomis technikomis ir mes patys esame manipuliuojami.  Pirmoji gynybos linija yra žinojimas, kad esame puolami.

Ar turite patarimų, kaip šiandien atskirti tiesą nuo melo?

Stenkitės išlikti objektyvūs. Patikrinkite tai, ką jums teigia. Pasidomėkite recenzuojamais moksliniais tyrimais. Pasistenkite suprasti, kad net ir tada, kai viskuo abejojate, galite atsidurti „filtro burbule“, kuris jums pateikia tendencingą informaciją, orientuotą į jūsų įsitikinimus.

Melagystės, netikros naujienos, kurias šiandien atplukdė dirbtinis intelektas, formuoja mūsų požiūrius ir nuomones. Ar įmanoma tam atsispirti?

Vienas iš svarbių žingsnių, kuris bent jau padėtų sumažinti melagysčių poveikį, – nustokite  naudotis pagrindiniais tų melagysčių komunikacijos kanalais. Ištrinkite savo socialinių tinklų paskyras arba naudokitės jomis taip, kaip naudojotės prieš dešimtmetį – tik norėdami palaikyti ryšį su draugais ir šeima. Nežiūrėkite trumpametražių filmukų reelsuose ar youtube kanaluose. Laikykitės atokiau nuo „X“ ir „TikTok“. Jei pašalinsite savo skaitmeninius kanalus, dirbtinis intelektas ir netikros naujienos pasieks jus gerokai lėčiau. Ir nesijaudinkite dėl tikrų naujienų! Joms vis dar yra šaltinių. Remdamiesi patikima informacija, diskutuokite su žmonėmis. Pageidautina – su tai, kurie nebūtinai pritaria jūsų nuomonei.

Kaip manote, kas nutiktų, jei vieną dieną iš mūsų gyvenimo dingtų socialiniai tinklai?

Būtų sunku išgyventi, nes mūsų smegenys pritaikytos bendrauti su kitais žmonėmis. Esame sutverti veikti mažose bendruomenėse. Taigi, kol būsime žmonės, tol kursime savo socialinius tinklus, nes jie yra giliai įsišakniję mūsų psichologinėje sandaroje.

Kaip manote, ar perpratę įtakos kitiems mechanizmus, galime tapti atsparesni manipuliacijoms?

Be abejo. Nors manipuliacijos metodai tikriausiai vis dar jus veiks, bet jūs bent jau suprasite, kas vyksta. Vis dar jaučiate, kad jums labai labai reikia nusipirkti tuos naujus sportbačius? Tuo pačiu suprantate, kokie metodai privertė taip jaustis. O tai padeda lengviau priimti racionalų sprendimą.

Kurį lengviau paveikti – savimi pasitikintį ar savimi abejojantį žmogų?

Sakyčiau, labiau savimi pasitikintį. Ypač, jei jis tik į pasitikėjimą savimi ir atsiremia. Savimi abejojantis žmogus tikriausiai taip pat abejos viskuo, ką pasakysite.

Esate kūno kalbos specialistas. Ar, perpratę kūno kalbą, galėtume greičiau pajusti netiesą, kurią mums bando įpiršti?

Bent jau lengviau atpažinti mums perduodamas emocijas. Nes kai emocinis (neverbalinis) ir verbalinis bendravimas prasilenkia, būtent neverbalinis gali atskleisti tiesą.

Kodėl, jūsų manymu, knyga „Minčių skaitymo menas“ taip stipriai rezonuoja skirtingose kultūrose?

Manau, dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, aš sąmoningai nesigilinau į bendravimą, susijusį su kuria nors konkrečia kultūra. Labiau sutelkiau dėmesį į visuotinę elgseną. Nesvarbu, kur gyvenate, toks supratimas vis tiek galioja. Kita priežastis – manau, kad gebėjimas suprasti kitus žmones ir jiems daryti įtaką yra, taip sakant, Šventasis Gralis. Tai svarbiausias žinojimas, kurį būtina turėti.

Ar visada iš kūno kalbos susidarote nuomonę apie žmogų, kurio nepažįstate?

Visi taip elgiamės, tik vieni suvokiame, o kiti – ne. Pavojus slypi išvadose, kurias darome. Tarkime, sutikote žmogų, kuris jums instinktyviai nepatinka, tačiau nežinote, kodėl. Išmanydami kūno kalbą, greičiausiai suprasite, kad žmogus jums nepatinka, nes vaikšto nuleidęs kaktą, tarsi būtų supykęs. Būtent į tai ir sureagavote. Tuo pačiu žinote, kad reikėtų patikrinti, ar jo žandikaulis sukąstas. Nes jei ne, žmogus gali būti tiesiog susikaupęs, o jūsų instinktas buvo klaidingas.

Kuri iš jūsų knygų labiausiai atspindi autorių?

Iš negrožinės literatūros knygų paminėčiau „Minčių skaitymo meną“. Jei kalbame apie grožinę literatūrą, tai mentalistas Vincentas Valderis iš detektyvų trilogijos „Dėžė“, „Kultas“ ir „Miražas“ iš esmės esu aš, tik tamsesnis ir sudėtingesnis.

Mokėtės filosofijos. Ar, metams bėgant, jūsų gyvenime jos randasi vis daugiau? Ar jaučiate, kad visuomenė šiandien labiau sklendžia paviršiumi nei neria į gylį?

Gyvename labai skubančiame pasaulyje, skubėjimas mus būtent taip ir veikia, kaip sakote. Laikas yra vienas iš svarbiausių aspektų, padedančių žmogui mąstyti giliau, plačiau. Mūsų pažinimo procesams toks mąstymas – būtinas. Jei nutrauksime šį procesą arba neskirsime jam užtektinai laiko, negalėsime giliai, analitiškai ar prasmingai mąstyti. Taigi, kai greitiname savo gyvenimą arba sekame informaciją tik socialiniuose tinkluose, egzistuoja proto seklumo pavojus.

Pasimatysime Vilniaus knygų mugėje. Ką papasakosite skaitytojams apie naujausius savo projektus?

Priminsiu, kad neseniai išleidau pirmąją naujos serijos knygą „Auka“. Tai gana neįprastas trileris, kuriame pasitelkiu visus savo, mentalisto, įgūdžius, kad sukurčiau, tikiuosi, nepakartojamą skaitymo patirtį.

Dvidešimt šeštoji Vilniaus knygų mugė „Žodis ieško savo žmogaus“ vyks 2026 m. vasario 26–kovo 1 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO. Vilniaus knygų mugę remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Tarptautinė, 26-oji Vilniaus knygų mugė kitų metų vasario 26 – kovo 1 dienomis taps ne tik leidinių ir autorių susitikimo vieta, bet ir svarbia žodžio erdve, kurioje dar ir dar kartą permąstysime, kas esame ir kokia visuomene tampame. Viena iš tokių diskusijų vyks su Knygų mugės svečiu, ilgamečiu Rytų Europos politikos ir ekonomikos apžvalgininku, „The Economist“ vyresniuoju redaktoriumi E. Lucasu.

E. Lucasas – žinomas britų žurnalistas, nagrinėjantis energetinio saugumo, šnipinėjimo, Rusijos užsienio ir saugumo politikos bei Rytų Europos politikos ir ekonomikos temas. Lietuviškai galima skaityti dvi jo knygas – 2008 metais išleistą „Naujas šaltasis karas“ („The New Cold War“), kurioje žurnalistas toliaregiškai žvelgė į Putino Rusiją. 2013 metais pasirodė „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“. Lietuvos žiniasklaidoje dažnai galima skaityti britų žurnalisto komentarus ir apžvalgas.

Vilniaus knygų mugės tema „Žodis ieško žmogaus“ skatina kalbėti apie atsakomybę. Tai plati tema, apimanti ne tik literatūrą, bet ir tautos kultūrą, istoriją, politiką. Ši tema bus plačiai nagrinėjama mugės programoje – knygų pristatymuose, susitikimuose su autoriais, diskusijose. Vienoje iš jų, vasario 28 dieną, pamatysime ir išgirsime E. Lucasą, kuris kalbės apie lietuvių identitetą, istorines patirtis bei jų reikšmę Vakarų pasauliui.

Klausimus E. Lucasui uždavė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Esate vadinamas Lietuvos bičiuliu. Jums iš toli, turbūt geriau matosi, kaip, per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė Lietuvos tautinis naratyvas. Kokią Lietuvą mato pasaulis?

Šis klausimas atspindi tam tikrą neurotišką užsisklendimą, kurio nenoriu skatinti. Lietuviams reikėtų mažiau nerimauti dėl to, ką apie juos galvoja pasaulis, o daugiau dėl to, kuo jie nori būti. Šio klausimo šaknys glūdi okupacijos laikotarpyje, – kai Lietuva buvo tiesiog ištrinta iš žemėlapio, o klausimas „ar jūs apskritai žinote, kad mes dar tebesame“ buvo nuoširdus ir neatidėliotinas.

Tačiau šiais laikais viskas pasikeitė. Įsivaizduokime, kad kalbėtume apie panašaus dydžio šalį, pavyzdžiui, Airiją. Taip, Airija turi nacionalinį naratyvą, netgi kelis. Tačiau airiai, aš ir pats iš dalies esu airis, neskiria daug laiko svarstymams ir nerimui, ką apie juos galvoja pasaulis. Juos domina, ką reiškia būti airiu, o dar labiau – savirealizacija ir klausimas, ką darysime toliau?

Lietuva yra labai pasikeitusi nuo tada, kai čia lankiausi pirmą kartą 1990-aisiais. Pirmiausia – atsiradęs veiksnumo jausmas. Lietuviai, kaip asmenys, individai, mano, kad keliauti, kalbėti užsienio kalbomis, turėti planų ir juos keisti yra visiškai normalu. Dusinantis bejėgiškumo jausmas arba proto okupacija pergyveno geopolitinę okupaciją ir išnyko.

Ar mažųjų šalių identitetas skiriasi nuo didžiųjų? Lietuva pastaruoju metu dažnai vaizduojama tarsi linija, brėžianti ribą tarp demokratijos ir autoritarizmo. Kaip tai veikia mūsų identitetą?

Lietuva iš tikrųjų nėra tokia maža. Ji didesnė už Latviją ir Estiją! Ir Kiprą. Kipro juk niekas nevadina mažu. Visoms mažoms ir vidutinio dydžio šalims kyla nerimo dėl perspektyvos, kad pasaulyje dominuos galia pagrįstos didžiosios valstybės. Bet aš manau, kad Lietuvos istorija taip pat reiškia, jog turite didesnių ambicijų, kai kalbama apie pasaulio politiką. Jūs jau supratote, kad neužtenka išsikovoti nepriklausomybę nuo sovietų imperijos. Jūs norėjote tą imperiją sunaikinti. Jūs matote 1863 metų aljanso – Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, taip pat Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos paveldo svarbą. Pasinaudokite tuo, formuodami savo žinutes. Raskite, ką įdomaus pasauliui pasakyti ir sakykite tai įtikinamai.

Kaip ir šį kartą, dažnai pabrėžiate mažųjų valstybių sumanumą ir drąsą. Vis dėlto, jaučiamės tarsi pėstininkai didžiųjų politikų žaidime…

Gyvybiškai svarbu išlaikyti daugiašales mūsų saugumo organizacijas, įskaitant Europos Sąjungą. Institucijos, suteikiančios jums balsą ir teisę balsuoti, yra patikimiausia garantija, kad esate šachmatų lentos žaidėjas, o ne jos figūrėlė.

Kaip, jūsų nuomone, mažosios valstybės gali formuoti tarptautines moralines normas?

Praktikuoti tai, ką skelbia.

Išgyvenome okupaciją ir tikrai nenorėtume grįžti atgal. Kaip manote, ar tai, kad buvome okupuoti, mums padeda realiai vertinti padėtį? O gal atvirkščiai – priverčia viskuo abejoti, net ir gerais ketinimais?

Problema – ne tik sovietų okupacija. Manau, kad vis dar gajus „kaimo mentalitetas“: provincialus, niekuo nepasitikintis. Lietuvoje taip pat egzistuoja nuolankus, hierarchija paremtas gyvenimo aspektas. Socialinis bendradarbiavimas galėtų būti glaudesnis.

Kita vertus, praeities trauma reiškia, kad esate atidūs ir atsparūs grėsmėms.

Ar Europos politikai išgirsta mūsų mėginimus perspėti?

Manau, kad 2022 metais įvykusi plataus masto invazija visiškai įrodė, kad Baltijos šalių nuogąstavimai yra pagrįsti. Tačiau nepakanka pasakyti „aš jums sakiau“. Lietuviai, taip pat ir kiti, turi pateikti praktinių idėjų ir įtikinamai jas išdėstyti.

Būtų naudinga glaudžiau bendradarbiauti su kitomis šalimis, ypač su Estija ir Latvija. Steigiu naują analitinį centrą – Baltijos tarptautinio saugumo centrą (angl. BISC), kuris stengsis sustiprinti Baltijos šalių balsus formuojant viešąją Vakarų nuomonę.

Ar pastebite, kaip pasaulio žiniasklaida formuoja mažųjų valstybių įvaizdį?  

Pamažu nyksta užgaulūs stereotipai apie „Rytų Europą“. Tačiau Baltijos šalys vis dar vadinamos „mažomis, buvusiomis sovietinėmis šalimis“. Randasi ir nauja idėja, kurią vadinu „švelniuoju išskirtinumu“ – B3 šalys yra savotiškas ypatingas atvejis. Turime paaiškinti, kad „B3“ yra budrios, atsparios, gerai ginkluotos ir gerai pasirengusios.

Gal išties, mes pernelyg mažai pasauliui pasakojame apie savo istoriją ir praeitį, iš kurios pasimokyti galime ne tik patys, bet ir kitos šalys?

Gyvename pasaulyje, kuriam mažai rūpi istorijos žinios, norime to ar ne. Geriau subtiliai ir sumaniai išsakyti mintis, žadinant pasaulio smalsumą.

Kaip Lietuva Europoje atrodys po dešimtmečio? Ar drįstumėte prognozuoti?

Manau, mūsų laukia keli bauginantys metai, tačiau ne vėliau kaip 2035-aisiais,  galėsime lengviau atsikvėpti ir gyventi įprastą gyvenimą.

Galbūt galite rekomenduoti knygą, kuri padėtų suprasti šiandienos Lietuvą?  

Man labai patiko Manto Adomėno geopolitiniai šnipų trileriai. Stengiuosi, kad jie būtų išleisti anglų kalba.

 

26-oji Vilniaus knygų mugė vyks 2026 m. vasario 26–kovo 1 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Didžiausią kultūros renginį šalyje organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija „Agata“ bei Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“. 2025 metais mugėje apsilankė daugiau nei 55 900 lankytojų, vyko per 320 renginių.

Vilniaus knygų mugė verčia naują istorijos puslapį. 2026-ųjų vasarį vyksiančio renginio organizatoriai pirmą kartą pristato oficialų mecenatą – turto valdymo grupę „Invalda INVL“ bei kultūrinės programos partnerį, kuriuo tapo didžiausias šalies knygynų tinklas „Pegasas“.

Pirmą kartą turės mecenatą

2000-aisiais užgimusi Vilniaus knygų mugė per ketvirtį amžiaus išaugo į laukiamiausią kultūros renginį Lietuvoje. Siekiant stiprinti mugės tarptautiškumą bei sėkmingą tolesnį augimą, renginys 2026 m. pirmą kartą turės mecenatą.

„Vilniaus knygų mugės ir verslo partnerystės yra didelis postūmis, leidžiantis stiprinti renginio tarptautiškumą, plėtoti literatūrines iniciatyvas, remti kūrėjus ir užtikrinti, kad pasiektume kuo didesnę auditoriją. Knygų mugėje kuriama kultūrinė aplinka itin svarbi visuomenės tapatybės formavimui, kūrybiškumo skatinimui ir įtraukia skirtingas visuomenės grupes į viešąjį gyvenimą, tuo metu privačiam verslui tai puiki galimybė stiprinti reputaciją per socialinę atsakomybę ir aktyvų įsitraukimą į kultūrinę ekosistemą“, – teigia Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Dovilė Zaidė.

Renginio mecenatu tapo įmonių grupė „Invalda INVL“– pirmaujanti Baltijos šalyse turto valdymo grupė, veikianti daugiau nei 30 metų, kuri valdo alternatyvių investicijų fondus, kitas investicijas, teikia šeimos biuro paslaugas.

„Mums garbė tapti Vilniaus knygų mugės partneriais. Šis renginys yra prasmingas, sėkmingas, atviras visiems, vienija ir ugdo visuomenę. Žinios ir gebėjimas jas tinkamai panaudoti realiame gyvenime daro visus mus stipresniais“, – sako „Invalda INVL“ vadovas Darius Šulnis. 

Kultūrinę programą sustiprins didžiausias šalies knygynų tinklas

Daugiau nei 300 nemokamų kultūrinių ir edukacinių renginių suaugusiems ir vaikams yra didžiausia Vilniaus knygų mugės vertė. Mugės organizatoriai, siekiantys toliau auginti renginių kokybę ir turėti galimybę siūlyti plačią jų įvairovę, džiaugiasi, kad pagrindiniu kultūrinės programos partneriu tampa didžiausias šalies knygynų tinklas „Pegasas“.

2003 m. įkurtas ir 25 knygynus visoje Lietuvoje vienijantis knygynų tinklas jau daugybę metų aktyviai prisideda prie skaitymo kultūros puoselėjimo, literatūrinių renginių organizavimo ir edukacinių projektų plėtojimo, todėl įmonės sukaupta patirtis leis pritraukti dar reikšmingesnius autorius, diskusijų dalyvius ir kurti dar didesnę vertę.

„Vilniaus knygų mugė yra išskirtinė erdvė, kurioje kasmet susirenka visos įmanomos skaitytojų auditorijos. Čia atsiveria unikali galimybė realiu laiku jas stebėti, su jomis bendrauti ir bandyti nuspėti, kas formuos rytdienos skaitymo kultūrą. Ne vienus metus veikdami šiame kultūriniame lauke matome, kaip sparčiai keičiasi skaitytojų įpročiai ir kaip stiprėja jaunosios kartos vaidmuo formuojantis naujiems literatūros žanrams. Visiems – autoriams, leidėjams, knygynams ir skaitytojams – nepaprastai svarbu rasti bendrą kalbą. Ypač šių dienų geopolitiniame kontekste, tad galimybė tapti mugės kultūrinės programos partneriu ir džiugina, ir kartu įpareigoja“, – sako knygynų tinklo „Pegasas“ vadovė Jurga Sakalauskaitė.

26-oji Vilniaus knygų mugė vyks 2026 m. vasario 26 – kovo 1 d. Renginį taip pat remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė, o mugės organizavimu rūpinasi Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“ bei Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA.

„Žodis ieško žmogaus“ – tokią 26-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės temą skelbia jos organizatoriai. Erdvę skaitytojo ir knygos susitikimui didžiausia šalyje knygų ir muzikos šventė sukurs 2026 metų vasario 26–kovo 1 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.  

Literatūra yra neatsiejama kultūros dalis. Ji skleidžia žinias, ugdo kritinį mąstymą, stiprina bendruomeniškumą, dialogą tarp kartų ir skirtingų kultūrų. Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) prezidentė Dovilė Zaidė pabrėžia, kad 2026 metų Vilniaus knygų mugės tema – „Žodis ieško savo žmogaus“ – tarsi pratęsia mugės tradiciją skatinti gyvus susitikimus, bendravimą ir diskusijas.

„Daugelį metų puoselėjame Vilniaus knygų mugę kaip išskirtinį kultūrinį reiškinį, kuriame gimsta erdvė gyvam ir prasmingam dialogui – žodžio ir žmogaus susitikimui. Nesvarbu, ar tai būtų raidės knygų puslapiuose, garsas, pokalbis su artimu ar idėjų mainai susitikus bendramintį. 2026 metų tema „Žodis ieško žmogaus“ primena, kad žodis gyvas tik tada, kai jį atranda žmogus. Bendras mūsų, mugės organizatorių, siekis – kad ši tradicija ir toliau stiprintų smalsią, atvirą ir kritiškai mąstančią visuomenę“, – sako asociacijos LLA prezidentė D. Zaidė.

D. Zaidei pritaria ir Leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Laura Tekorė. Ji neabejoja, kad kasmet kita Vilniaus knygų mugės tema leidžia naujai pažvelgti į mugės tradiciją, į tai, kas jau daug kartų patirta, įtraukta į šeimos bei mokyklos metinių renginių kalendorių, yra tapę svarbiu metų renginiu.

„Kitų metų Vilniaus knygų mugės tema „Žodis ieško žmogaus“ kviečia kalbėti apie atsakomybę. Atsakomybę už ištartą žodį, už išlikimą žmogumi. Tai plati tema, apimanti ne tik literatūrą, bet ir tautos kultūrą, istoriją, politiką. Plačiai ją nagrinėsime ir mugės programoje – knygų pristatymuose, susitikimuose su autoriais, diskusijose, gyvuose mugės pokalbiuose“, – sako L. Tekorė.

Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ vadovo Viliaus Vaičekausko nuomone, kitų metų Vilniaus knygų mugės tema nėra atsitiktinė – žodis žmoniją lydi nuo pirmųjų pasakojimų prie laužo iki šiuolaikinių ekranų. Žodis saugo žmonių ir šalių istorijas, formuoja tapatybę, padeda suprasti vieniems kitus.

Žmogaus ir žodžio tema V. Vaičekauskui kalba apie gyvą ryšį, kuris vis dažniau pamirštamas. „Būtent Vilniaus knygų mugė yra vieta, kur žodis tikrai suranda žmogų. Metai iš metų renginys stiprina ir puoselėja šį unikalų ryšį. Mugė man  – tarsi gyvas literatūros ir muzikos miestas, kuriame kiekvienas žodis suranda savo namus, o kiekvienas žmogus – savo istoriją“, – kalba vienas iš mugės organizatorių.

Jau daugybę metų Muzikos salė yra neatsiejama Vilniaus knygų mugės dalis. Čia pristatomi naujausi muzikos leidiniai, mezgasi naujos pažintys, kuriami projektai, vyksta gyvi pasirodymai, susitikimai su atlikėjais, pokalbiai ir diskusijos, praturtinančios mugės programą bei dar labiau plečiančios kultūrinį jos lauką. Knygų ir muzikos mylėtojų sambūris yra puikus įrodymas, kad šios meno sritys viena kitą papildo bei kuria gilesnę kultūros patirtį.

Asociacijos „Agata“ direktorė Agnė Begetė teigia, kad mugėje didelis dėmesys skiriamas būtent literatūros ir muzikos sąveikai.

„Muzika visada kalba daugiau nei garsai – ji atveria vidinius pasaulius, kviečia sustoti,  įsiklausyti. Ji, kaip ir literatūra, kuria erdvę, kurioje galime atpažinti save ir kitus. Kai šie du pasauliai susilieja, gimsta dar gilesnis dialogas, kuriame istorijos tampa gyvos, o emocijos – apčiuopiamos. Šiame susitikime ir atsiskleidžia, kad žodis ieško žmogaus taip, kaip muzika ieško klausytojo širdies“, – sako A. Begetė.

Vilniaus knygų mugė nėra vieta vien išgirsti muzikos naujienas ar pristatyti naujas knygas. Rašytoja Akvilina Cicėnaitė įsitikinusi, kad kiekviena knygų mugė tampa susitikimų erdve, kurioje randasi svarbi bendrystė.

 

„Vilniaus knygų mugės tema „Žodis ieško žmogaus“ man primena, kad literatūra nėra baigtinė. Knygas pradeda kurti rašytojai, o užbaigia skaitytojai, pripildydami jas savo interpretacijų ir prasmių. Literatūra yra ir pokalbis, gijos, nusidriekiančios per laiką ir susiejančios mus – dabartyje, praeityje ir ateityje. Šia tema pabrėžiame ir žmogiškojo ryšio, bendrystės svarbą, susikalbėjimo būtinybę, ypač svarbią mūsų neramiais laikais. O sykiu kviečiame į erdvę, kuri mus sujungia ir kurioje kiekvienas atras savo žodį, savo knygą, savo vietą. Tai šviesaus susitikimo pažadas“, – sako susitikimų su skaitytojais knygų mugėje laukianti rašytoja.

 

26-oji Vilniaus knygų mugė vyks 2026 m. vasario 26–kovo 1 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Didžiausią kultūros renginį šalyje organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija „Agata“ bei Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“. 2025 metais mugėje apsilankė daugiau nei 55 900 lankytojų, vyko per 320 renginių.

Vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO įvyko dvidešimt penktoji tarptautinė Vilniaus knygų mugė, pasitikusi lankytojus su tema „Kukutis eina į knygų mugę“. Keturias dienas šurmuliavusi mugė tapo didžiausia metų literatūros ir kultūros švente Lietuvoje, subūrusia rašytojus, skaitytojus, leidėjus ir knygų mylėtojus iš viso pasaulio. Paskutinę knygų mugės dieną įvyko organizatorių diskusija apie jubiliejinę mugę, diskusijoje apie renginio reikšmę kalbėjosi Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto nariai: Lolita Varanavičienė, Gytis Vaškelis, Agnė Begetė, Vilius Vaičekauskas, Sigita Pūkienė, Rimantas Kmita, Jolita Steponaitienė, Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, Jaunųjų skaitytojų salės kuratorė Indrė Zalieskienė ir mugės dalyviai bei svečiai.

 

Daugiau jaunimo, kūrybos ir įtraukties
Šių metų knygų mugė džiugino išaugusiu jaunųjų skaitytojų skaičiumi – lyginant su ankstesniais metais, jų buvo beveik dvigubai daugiau. Pasak Jaunųjų skaitytojų salės kuratorės Indrės Zalieskienės, itin didelio populiarumo sulaukė atviro mikrofono renginiai, kuriuose jauni kūrėjai skaitė savo kūrybą, diskutavo ir dalinosi idėjomis.

Svarbiu mugės akcentu tapo bibliotekų įsitraukimas – Jaunųjų skaitytojų salės Bibliotekų erdvėje daugiau nei 30 Lietuvos bibliotekų pristatė savo edukacines programas. Šiemet pastebėta nauja tendencija – bibliotekų veiklose dominavo rankų darbas, grįžimas prie gyvo knygos pažinimo, mažiau dėmesio skirta technologijoms.

Mugėje taip pat vis daugiau dėmesio skiriama ir įtraukčiai. Kaip pabrėžė Audiosensorinės bibliotekos vadovė Inga Davidonienė, plečiasi knygų formatų įvairovė – popierines knygas papildo skaitmeninės ir taktilinės, leidžiančios skaityti ir tiems, kurie anksčiau savęs neidentifikavo kaip skaitytojų: „Anksčiau silpnaregiai, neregiai, disleksiją turintys žmonės retai jausdavosi laukiami knygų pasaulyje, bet dabar jie atranda naujus formatus, naujus autorius ir jaučiasi esantys šios bendruomenės dalimi. Tai – didžiulė vertė ir nauda“, – teigė ji.

 

Mugės erdvės ir turinio augimas
Ilgametė Vilniaus knygų mugės organizatorė, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė džiaugėsi, jog šiais metais buvo atvertos dvi naujos erdvės, leidusios surengti net 68 papildomus renginius, kuriems kitu atveju nebūtų likę vietos. Iš viso per keturias dienas mugėje įvyko 380 kultūrinių renginių konferencijų salėse ir renginių erdvėse – susitikimų su autoriais, diskusijų, koncertų, apie 400 susitikimų su autoriais bei renginių dalyviais stenduose ir 55 renginiai Muzikos salėje. Taip pat vyko daugiau nei 130 bibliotekų, muziejų, leidėjų edukacinių užsiėmimų ir Jaunimo taško organizuoti renginiai.

Lolita Varanavičienė akcentavo, kad šiais metais skaitytojai išrankesni – renkasi tik itin kokybišką literatūrą. Jai antrino organizacinio komiteto narys Gytis Vaškelis, kuris taip pat džiaugėsi ir nauja rašytojų karta: „Šiais metais džiaugiamės aukščiausio lygio lietuviška proza ir poezija, mugėje paskelbtas Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas tai tik patvirtina.“

Svarbia mugės dalimi tapo ir ryšys tarp literatūros bei muzikos. Rašytojas Rimantas Kmita pastebėjo, kad vaikams ir jaunimui itin svarbu susitikti su lietuvių kalba kuriančiais menininkais: „Mano vaikai ir daugelis kitų vaikų čia susitinka mėgstamus atlikėjus, rašytojus – tai tampa dingstimi sugrįžti. Absoliuti dauguma muzikantų dabar dainuoja lietuviškai, o tai, nors jaunimas turbūt ir nesutiktų, kuria pasididžiavimo jausmą, stiprina mūsų kultūrinę tapatybę.“

Muzikos salės renginių organizatorė Agnė Begetė pridūrė: „Tai, kas čia sukurta, yra stebuklas. Tai nėra pavaldu įprastiems rinkos dėsniams – ši mugė gyvuoja iš idėjos, bendruomenės ir nuoširdaus atsidavimo.“

 

Tarptautinis dėmesys
Vilniaus knygų mugė įsitvirtina ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniame kontekste. Leidyklos „Aukso žuvys“ vadovė Sigita Pūkienė dalinosi, jog šiais metais mugėje pirmą kartą įvyko profesinis leidėjų susitikimas, kuriame dalyvavo svečiai iš įvairių Europos šalių.

„Esame labai dėkingi Lietuvos leidėjų asociacijai, Lietuvos kultūros institutui ir Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai už paramą šiai programai. Tai puiki galimybė užmegzti naujus ryšius ir stiprinti lietuvių autorių matomumą užsienyje“, – sakė ji.

Vilniaus knygų mugės ateitis
Renginyje kalbėjusi skaitytoja Diana sakė, jog šioje šventėje dalyvauja jau aštuoniolika metų, atvyksta kartu su bičiuliais ir bendraminčiais, kasmet pasidaro bendrą nuotrauką. „Labiausiai prašau nepanaikinti spausdintos knygų mugės programėlės“, – sakė ji.

Mugės organizatoriai pabrėžia, kad renginys jau pasiekė brandą ir buria lojalią skaitytojų bendruomenę. Šiemet lankytojų skaičius perkopė 55 tūkstančius – tai patvirtina, kad knygų mugė išlieka vienu svarbiausių kultūros įvykių Lietuvoje. Į eiles prie įėjimo ir automobilių stovėjimo aikštelių organizatoriai žvelgia su humoru: „Automobilių eilės ir laukimas prie kasų jau tapo nacionaline vertybe“, – šmaikštavo Gytis Vaškelis.

„Kukutis atėjo ir neišeis“, – reziumavo Lolita Varanavičienė, užsimindama, kad Vilniaus knygų mugė ir toliau augs bei keisis, tačiau išliks svarbiausia literatūros švente Lietuvoje.

Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

 

Vasario 27 – kovo 2 d., Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO įvyks dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė, pasitiksianti lankytojus su tema „Kukutis eina į knygų mugę“. Per ketvirtį amžiaus mugė tapo itin svarbiu kultūriniu įvykiu, kasmet sukviečiančiu dešimtis tūkstančių skaitytojų, atvykstančių net iš svetur. Mugės išvakarėse kalbiname Amerikoje gimusį lietuvį bibliotekininką, žurnalistą Raimundą Lapą apie jo milžinišką asmeninę biblioteką ir tūkstančių autografuotų knygų kolekciją, Vilniaus knygų mugės išskirtinumą bei ypatingus susitikimus joje.

 

Analogų neturinti Vilniaus knygų mugė

R. Lapas jau daugiau nei dešimtmetį – nuo 2012 metų – ištikimai lankosi Vilniaus knygų mugėje. Kiekvieną apsilankymą kruopščiai dokumentuoja ir savo įspūdžiais dalijasi Čikagoje spausdinamo laikraščio „Draugas“ puslapiuose. Aprašydamas pirmąjį apsilankymą mugėje, R. Lapas negailėjo kritikos dėl tuo metu, jo manymu, per mažo renginio tarptautiškumo, tačiau dabar, paklaustas, kas jį vis sugrąžina į šį renginį, jis pabrėžia susitikimų ir mugės kultūrinės reikšmės svarbą:

„Viena pagrindinių priežasčių – susitikti su bendraminčiais ir bičiuliais, – teigia jis. – Vienas šilčiausių mano knygų mugės prisiminimų – malonus susitikimas su kalbotyrininku Zigmu Zinkevičiumi. Su juo buvau pažįstamas dar nuo 1976 metų, kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje. Sykį neplanuotai sutikau savo gerą bičiulį iš Vašingtono dr. Vitolį Vengrį, parengusį ne vieną knygą bei studiją apie senuosius ir naujuosius lietuviškus ekslibrisus. Tąkart jis man padovanojo savo parengtus ekslibrisų katalogus, žinoma, su autografu bei dedikacija.“

 

„Vilniaus knygų mugė visada turėjo savo šarmą. Beprotiškai pasiilgau Vilniaus ir pačios mugės. Ji yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, ir niekas šito negali iš manęs atimti ar išbraukti“, – sako pašnekovas.

Įdomu tai, kad be knygų, diskusijų ir susitikimų su autoriais R. Lapas mugėje ieško ir… personažo Snoopy. Jis kolekcionuoja suvenyrus, kuriuose vaizduojamas šis legendinis komiksų šuo, knygas apie šį veikėją ir visada viliasi atrasti ką nors naujo. Mugėje suradęs knygą apie Snoopy, susisiekė su jos vertėja Živile Bilotaite. Vaikiška knygelė keliavo iš Vilniaus į Kauną, kur buvo vertėjos autografuota, o vėliau pateko į R. Lapo kolekciją Čikagoje.

Kalbėdamas apie knygų muges kitose šalyse, jis pastebi, kad JAV nieko panašaus į Vilniaus knygų mugę nėra:

„Amerikoje knygų mugės dažniausiai būna profesinio pobūdžio, jos organizuojamos JAV bibliotekininkų sąjungos iniciatyva. Tokios atmosferos, kokią turi Vilniaus knygų mugė, niekur kitur nerasi.“

 

Gyvenimas tarp knygų

Paklaustas, kada susidomėjo knygomis, R. Lapas neslepia – tai jau savotiška liga, lydinti jį nuo vaikystės:

„Viskas prasidėjo septinto dešimtmečio viduryje, kai netoli mano gimtinės istorikas Jonas Dainauskas ir pedagogas Juozas Kreivėnas pastarojo garaže įkūrė knygyną. Su lietuvių kaimynų pagalba jie sukalė medines lentynas ir ten pradėjo pardavinėti knygas iš Lietuvos. Prisimenu, kaip keliais autobusais vykdavau į Sisiro priemiestį, kišenėse turėdamas dideles santaupas – tris ar penkis dolerius. Tai buvo mano „ligos“ pradžia.

Baigęs studijas ir supratęs, kad prancūzų filologo profesija man neatvers plačių galimybių kažkur įsidarbinti, pasirinkau bibliotekininkystę – tuomet knygos tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

1977 metais patekau į lietuvių kalbos kursus Lietuvoje, skirtus užsienio lietuviams. Kurso vadovas, knygotyros ir Mažosios Lietuvos specialistas Domas Kaunas, matydamas mano meilę knygai, nuolat pabrėždavo: jei lankomės pas istorikus, poetus ar rašytojus, būtina atsinešti jų knygas ir prašyti autografo ar dedikacijos. Vienas pirmųjų tokių apsilankymų įvyko pas rašytoją ir vertėją Haliną Korsakienę jos rezidencijoje Turniškėse. Vėliau užsimezgė draugystė su dailėtyrininke Ingrida Korsakaite, o dar po kelerių metų – ir su jos dukra, rašytoja Jurga Ivanauskaite. Taip viskas dėliojosi lyg domino kaladėlės, kurios krenta viena po kitos, ir formavo mano bibliotekos, o kartu ir gyvenimo, istoriją“, – pasakoja R. Lapas.

 

Istoriniai susitikimai Vilniaus knygų mugėje 

Paklaustas, ar Vilniaus knygų mugė jam tampa proga papildyti savo įspūdingą autografų kolekciją, R. Lapas patvirtina, kad tokių atvejų tikrai būta. Kai kurie jų – net labai išskirtiniai.

„Kelis kartus specialiai iš Čikagos skraidinausi savo turimas knygas į mugę, kad autoriai jas pasirašytų. Pavyzdžiui, istoriko ir diplomato Broniaus Makausko „Lietuvos istoriją“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ir Pauliaus Jurkevičiaus knygą „Staltiesės ritmu“,  – pasakoja jis.

Tačiau tarp daugybės autografų ir susitikimų būta ir itin ypatingų akimirkų, kurios išliko atmintyje visam gyvenimui.

„Paskutinį kartą lankydamasis Vilniaus knygų mugėje stovėjau eilėje prie Rašytojų sąjungos leidyklos stendo, kad savo biografiją, parašytą Aurelijos Arlauskienės, man pasirašytų operos solistė Irena Milkevičiūtė. Priėjau prie jos, pasveikinau Čikagos lietuvių vardu ir pakviečiau dar kartą pas mus apsilankyti. Ji labai nudžiugo, bet aš norėjau pajuokauti: „Žinote, mes vis dėlto pasilabiname kelis kartus per dieną.“ Ji nesuprato, ką turiu omenyje. Tuomet pridūriau: „Nebijokite, nuomos iš jūsų nereikalausiu.“ Dar labiau nustebusi, ji laukė paaiškinimo. Tada jai papasakojau, kad jos dailininkės Sofijos Veiverytės nutapytas portretas jau daugelį metų kabo mūsų namų valgomajame“, – su šypsena prisimena R. Lapas.

Šis paveikslas pasiekė jo namus nepaprastu keliu, istorija prasidėjo dar 1983-iaisiais, kai pašnekovas susipažino su S. Veiveryte.

„Tuo metu slapčia vyliausi, kad vieną dieną galėsiu jai pozuoti ir ji nutapys mano portretą. Ji tais pačiais metais atliko eskizus, o po metų savo dirbtuvėse parodė dar nebaigtą I. Milkevičiūtės portretą – Čio Čio San rolėje iš Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“. Jau tada norėjau jį įsigyti. Tačiau prireikė dar kelerių metų, kol tai tapo realybe.“

„Galiausiai 1989–1990 metais, kai važiavau į Lietuvą su misija parsivežti į JAV savo draugę, kad mes gyventume kaip vyras ir žmona, nutariau apsilankyti ir pas S. Veiverytę. Kartu su į ruloną susuktu I. Milkevičiūtės portretu teko pereiti tunelį iš Rytų į Vakarų Berlyną. Tai buvo trijų valandų kelionė labirintais. Kai šią istoriją papasakojau pačiai I. Milkevičiūtei, ji nušvito – sakė, kad ilgai svarstė, koks likimas galėjo ištikti šį paveikslą. Galiausiai ji paklausė, ar sutikčiau jį parduoti. Bet aš tik nusijuokiau – jei kada nors atsidurčiau gatvėje, būčiau ten su savo žmona ir I. Milkevičiūte. Taip ir gyvename – labai harmoningai, drauge su I. Milkevičiūtės atvaizdu“, – pasakoja R. Lapas.

 

Kukutis eina į knygų mugę

Komentuodamas šių metų Vilniaus knygų mugės temą „Kukutis eina į knygų mugę“, R. Lapas prisipažįsta, kad šis personažas jam yra tolimas.

„Kukutis man girdėtas kaip mūsų tautos legenda, tačiau man, kaip Amerikoje gimusiam lietuviui, jis nėra artimas. Beje, kaip ir pati grožinė literatūra“, – atvirai sako jis.

Įspūdinga keliasdešimties tūkstančių knygų R. Lapo asmeninė biblioteka Čikagoje atspindi jo paties interesus: knygotyrą, menotyrą, dailėtyrą, muzikologiją, istoriją, domėjimąsi Vilniumi ir lietuvių išeivija. Ir visgi joje galima rasti ir svarbiausių lietuvių literatūros klasikų knygų – daugelis jų su pačių autorių autografais. Paklaustas, ar tarp jų yra ir Marcelijaus Martinaičio pasirašytas egzempliorius, R. Lapas šypteli:

„Yra, ir ne vienas. Esu turėjęs galimybę su juo asmeniškai pabendrauti, kai kartu dalyvavome Santaros-Šviesos suvažiavime. Bet Kukučio autografo, deja, neturiu“, – juokaudamas priduria pašnekovas.

 

Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į knygų mugę“ vyks 2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.