Jau šią savaitę, vasario 27 – kovo 2 d., Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO įvyks dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė, pasitiksianti lankytojus su tema „Kukutis eina į knygų mugę“. Jubiliejinės mugės programa žada daugiau nei šešis šimtus kultūrinių renginių – diskusijų, koncertų, edukacinių užsiėmimų ir susitikimų su užsienio bei Lietuvos rašytojais. Ruošdamiesi artėjančiam renginiui, kalbiname rašytoją, menotyrininkę, mugės dalyvę Kristiną Sabaliauskaitę apie jos naujausią knygą „Kaip skaityti meną“ ir Vilniaus knygų mugės reikšmę.
Naujausia Jūsų knyga „Kaip skaityti meną“ kviečia pasimokyti meno kalbos. Kodėl Jums buvo svarbu parašyti šią knygą ir pradėti mokyti skaityti meną visus, o ypač jaunuosius skaitytojus?
Todėl, kad man atrodė, jog tokios lietuviškos knygos nėra ir trūksta. Lietuvos muziejai atgimsta su puikiomis parodomis, lietuviai kuria pasaulinio lygio meną, tačiau jis dažnai ne iki galo suvokiamas plačiųjų masių dėl išsilavinimo spragų. O juk dailės edukacija turi prasidėti nuo mažumės, nuo jaunumės – visos civilizuotos Europos šalys į tai žiūri labai rimtai, pati tuo įsitikinau gyvendama Londone ir stebėdama, kaip mokyklos ir didieji muziejai dirba su vaikais ir jaunimu, lavindami ne tik jų meninius gebėjimus, bet ir dailės istorijos žinių pagrindus.
Muziejų tinklas Tate Didžiojoje Britanijoje prieš kelerius metus paskelbė, kad didžiosiose ekspozicijose ir parodose lankytojas vidutiniškai prie vieno kūrinio praleidžia vos aštuonias sekundes. Ką signalizuoja toks paviršutinis santykis su menu?
Nežinau, kokiu būdu jie paskaičiavo tas aštuonias sekundes, bet jei tai tiesa – tai Tate muziejams reikia rimtai susimąstyti ir iš naujo pažvelgti į savo parodų koncepcijas ir ekspozicijų organizavimą. Tai – jokiu būdu ne žiūrovo, o tik muziejaus problema: vadinasi, arba eksponuojami neaktualūs kūriniai, arba blogai organizuoti parodų scenarijai ir naratyvai. Gerose parodose žiūrovai būna tarsi užhipnotizuoti, nori prie gerų kūrinių praleisti kuo daugiau laiko ir, priešingai, kiti žiūrovai jau jiems nekantraudami lipa ant kulnų. Sakyčiau, ne tik Tate susiduria su muziejininkystės iššūkiais, ir kituose garsiuose muziejuose pasitaiko, kai iš didelio rašto išeinama iš krašto, pritemptas, neįdomias anachronistiškas temas ima diktuoti dabartinis politkorektiškumas, o ne meno kūriniai ir jų epochos tikrovė – dažnai žiauri, politiškai nekorektiška ir mums šiandien nebepriimtina. Tačiau apie tai ir reikia kalbėti. Mane, tiesą sakant, labiau erzina kitas dalykas – apsilankymo muziejuje skaitmeninimas, kuriantis bjaurią ir paviršutinišką patirtį. Štai Metropoliteno muziejuje Niujorke negali aplankyti parodos nuolatos netraukiodamas mobiliojo telefono – kad prisijungtum prie interneto, kad užsiregistruotum ir stotum į skaitmeninę eilę, kad gautum barkodą, kad vėliau gautum priminimą, kada gali jau eiti, tada vėl skenuotum, skenuotum, traukiotum tą nelemtą telefoną kas penkios minutės. Nekenčiu tokios tvarkos! Kai ateinu į muziejų – meną noriu matyti ne ekrane ir telefoną išvis palikti namie, atsipalaiduoti vien akistatoje su pačiu kūriniu. Ir stovėti prie jo kiek tik širdis geidžia – ne aštuonias sekundes.
Knygoje vietoje didaktinio tono kuriamas horizontalus ryšys su skaitytoju. Jūs tiesiogiai drąsinate knygą skaitančius žmones kelti įvairius klausimus, skatinate nevaržyti vaizduotės. Kuriant tokį ne tik edukuojantį, bet ir šiltą santykį, reikia pasitelkti jau kitus kalbos bei rašymo registrus. Ar sutinkate, kad sunku apie sudėtingus dalykus rašyti paprastai?
Man atrodo, kad menas yra toks subtilus reikalas, jog apie jį nederėtų kalbėti iš aukšto ar iš vertikalios galios pozicijos. Apie meną reikia kalbėti… tiesiog įdomiai. Nes juk kartais ir vaikas ar paauglys gali jautriau, šviežiau matyti. Ačiū, kad knygą pavadinote šilta ir pasitikėjimo įkvepiančia – toks ir buvo tikslas, toks ir buvo norimas registras – šiltas, suprantamas ir draugiškas. Man nebuvo sunku taip rašyti, nes stengiausi rašyti, ką man asmeniškai byloja tas ar kitas kūrinys, pažvelgti į jį pasaulinio meno kontekste. Tačiau taip – rašyti paprastai apie sudėtingus dalykus yra sunku.
Svarstant apie knygą „Kaip skaityti meną“ peršasi mintis, kad savo darbais ne tik pristatote Lietuvą užsieniui, bet ir sugrąžinate pačiam lietuviui: knygoje analizuojate Lietuvos menininkų darbus, nenusileidžiančius pasaulinio lygio kūriniams, be to, visus aprašomus kūrinius galime rasti Lietuvoje. Ar visuomenėje vis dar vyrauja stereotipas, kad vertinga tik tai, kas užsienyje?
Ačiū ir darsyk ačiū. Labai malonu, kaip ir ankstesni atsiliepimai, kad „Silva rerum“ lietuviui sugrąžino ištisą pamirštą epochą. Aš niekada nemačiau nei Lietuvos, nei lietuvių kaip kažkokios užguitos, prastesnės kultūrinės provincijos ar paribio. Priešingai, man Lietuvos kultūra nuo pat Renesanso atrodo nepaprastai veržli, talentinga ir graži, tiesa, vėliau kiek sutrikdyta ir pristabdyta priešo okupacijų, cenzūros. Na, neparašėme XIX a. didžiųjų romanų, kaip kitos Europos tautos, ką iki šiol tyčiodamiesi vis bando priminti mums rusai – bet nepamirškime, kad tai jie ir buvo uždraudę spaudą lotyniška abėcėle, tad kitam sulaužius rankas ir kojas yra tiesiog niekšinga tyčiotis, jog šis nenubėgo maratono. Dailei pasisekė ir pasisekdavo kiek labiau – ji mažiau leidžiasi cenzūruojama, ja galima kalbėti laisviau ir net priespaudos metais buvo sukurta puikių kūrinių. Taip – kai kurie jų nenusileidžia pasauliniams, puikiai įsilieja į Europos stilius ir meno tendencijas. Manau, pirmiausia turime pažinti, ką patys turime gero ir vertingo, tai – geriausia „injekcija“ į nacionalinį pasitikėjimą savimi, o ne verkšlenimas, kokie mes amžinai mažučiai, istorijos aukos ir ašarėlės. Mano ambicija visuomet buvo parodyti – ne tik Europai, bet ir mums patiems, – kad esame normalūs, lygiaverčiai, pasiutiškai įdomūs ir gabūs europiečiai, tik nepelnytai primiršti ir nepažįstami dėl patirtų istorinių pervartų. Tikiuosi, tas nors truputį pavyko.
Knygoje skaitytojai ras menininkų darbų, kviečiančių diskutuoti apie meno ir politikos santykį, o dalį, manau, nustebins ir į knygą įtrauktas socrealizmui priskiriamas kūrinys, taigi, Jūsų pozicija aiški – negalima atskirti meno nuo politikos. Ką skaitytojai ir žiūrovai, pasitelkę dichotominę žiūrą ir vertinantys kūrinius tik estetinėje ar emocinėje plotmėje, praranda?
Mano tikslas buvo daugmaž atspindėti ir chronologinę meno raidą, o socrealizmo stilius, priverstinai mums įkergtas nuo 1945 m. ir sužalojęs daugelio talentingų menininkų kūrybinį vystymąsi, neatsiejama tos raidos dalis. Dalis socrealistinės architektūros ir meno kūrinių tebesupa mus ir šiandien. Faktas, kad tai buvo absoliučiai politinis, politikos pagimdytas, politinio turinio meno stilius: XX a. pr. modernistinio meno nekentė ir Leninas, ir Stalinas, todėl priverstiniu būdu iš besiformuojančio avangardo represijomis bloškė atgal ir privertė menininkus kurti atsilikusia XIX a. rusiška dailės stilistika su politinės propagandos turiniu ir ikonografija. Tad apie socrealizmą neparašyti – tai nepastebėti dramblio Lietuvos dailės istorijoje. Privalėjau tai padaryti. Tiesą sakant, tik kankinausi ieškodama man asmeniškai gražaus kūrinio… [juokiasi]. Bet galiausiai tokį radau – tikrai nuostabią mozaiką, tikusią pakalbėti ir apie šią techniką. O vertinant tokius meno reiškinius vien estetinėje ar emocinėje plotmėje – prarandame perspektyvą ir suvokimą.
Šalia išsamių skirtingų laikmečių meno kūrinių analizių skaitytojai ras ir užduočių. Kodėl buvo svarbu jas įtraukti į knygą? Gali būti, kad interpretuoju neteisingai, bet galbūt daliai skaitytojų šios užduotys galėtų tapti savotiška terapija? Juk sėdėdami mokyklos suole dailės pamokose (ir ne tik jose) turėjome atitikti šabloną…
Užduočių principą pasiskolinau iš britų meninio švietimo sistemos – man ji labai patinka. Pagrindinė mintis – atliekant užduotį išbandyti konkrečią istorinio kūrinio techniką ar principą, bet tuo pat metu tą istorinį kūrinį aktualizuoti, susiasmeninti – pabandyti pritaikyti sau, įsivaizduoti, kaip ar ką tas menininkas kurtų šiandien ir panašiai. Manau, tai labai veiksminga. Ir čia negali būti jokių šablonų! Jeigu kažkam tai taps terapija – puiku, meninė kūryba juk teikia didžiulį malonumą. Aš pati svajočiau grįžti prie paauglystės pomėgio – aliejinės tapybos; deja, dabar neturiu tam reikiamų sąlygų.
Kaip vertinate Vilniaus knygų mugės svarbą Lietuvos kultūriniame lauke? Kaip mugė atrodo kitų, europinių ar pasaulinių, mugių kontekste?
Įstrigo vienos viešėjusios britės, literatūros pasaulio profesionalės komentaras apie Vilniaus knygų mugę: „Šis jūsų renginys grąžina pasitikėjimą žmonija.“ Iš tiesų, visi užsienio svečiai, kurie lankėsi ir su kuriais teko malonumas kalbėtis – pradedant Simonu Sebaghu Montefiore, Krzysztofu Zanussi, baigiant britų ir prancūzų žurnalistais, – pabrėžė, kad tai nepaprastai jaukus, šviesus, optimalaus dydžio žmonėms skirtas renginys. Teko lankytis ne vienoje tarptautinėje mugėje – ir jos arba labai uždaros ir skirtos tik profesionalams (kaip Londono), arba tiesiog milžiniškos, gniuždančio dydžio (kaip Frankfurto ar Leipzigo). O Vilniaus mugė – optimali, ir jos mums labai pavydi kaimynai. Man patinka, kad būna daug rimtų renginių bei diskusijų apie kultūros ir istorijos leidinius. Todėl niekada nesuprasdavau niurzglių, vadindavusių Vilniaus knygų mugę „knygų Gariūnais“.
Kokia Jūsų Vilniaus knygų mugės istorija?
Mano pirmas apsilankymas buvo 2009 m., pristatant „Silva rerum“ pirmąją dalį. Labai jaudinausi, o pabaigoje padainavo a capella ansamblis „Quorum“. Pamenu, kad antros dalies visą tiražą mugėje išpirko per dvi dienas, o trečios ir ketvirtos autografus pasirašinėjau po tris valandas… Bet prisimenu, ir kaip buvo liūdna, kai karantino metu mugė vyko virtualiai online… Vertinu visus savo skaitytojus ir jie tą žino. Vėliau, deja, prisimenu 2022 m. knygų mugę: labai lauktą po karantinų, bet vietoje to sulaukėme karo Ukrainoje. Tačiau labai svarbu nepasiduoti ir tęsti šią daug šviesos suteikiančią tradiciją.
Kaip, Jūsų nuomone, mugė keitėsi per pastaruosius metus? Ar pastebėjote naujų tendencijų? Galbūt pasikeitė ir patys skaitytojai?
Per 2009 m. knygų mugę o ir dar keletą metų po to tekdavo girdėti: „Aš lietuvių autorių neskaitau…“ Ir iš tiesų – nebuvo masinio susidomėjimo lietuvių literatūra, ji veikiau buvo mažas uždaras ratas. Laikui bėgant tai pasikeitė, pamatėme, kad lietuvių literatūra gali būti kitokia, gyvybinga, pripažįstama Europoje. Ir man smagu, kad dabar jau vis rečiau girdėti: „Aš lietuvių autorių neskaitau, bet…“
Artėjančios knygų mugės tema – „Kukutis eina į knygų mugę“. Kas Jums yra Kukutis?
Tai – ne „mano“ personažas, aš jo niekada nesupratau ir nesižavėjau… Turbūt tai kartų kaitos reikalas. Tačiau suprantu, kad tam tikru istoriniu laikotarpiu ir tam tikrai grupei žmonių jis atliepė daug emocijų – ir todėl yra legendinė lietuvių literatūros istorijos dalis.
Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Kaip skaityti meną“ pristatymas įvyks kovo 1 d., šeštadienį, 13 val. 5.1 LITEXPO salėje.
Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į knygų mugę“ vyks 2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.
