Vasario 27 – kovo 2 d., Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO įvyks dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė, pasitiksianti lankytojus su tema „Kukutis eina į knygų mugę“. Per ketvirtį amžiaus mugė tapo itin svarbiu kultūriniu įvykiu, kasmet sukviečiančiu dešimtis tūkstančių skaitytojų, atvykstančių net iš svetur. Mugės išvakarėse kalbiname Amerikoje gimusį lietuvį bibliotekininką, žurnalistą Raimundą Lapą apie jo milžinišką asmeninę biblioteką ir tūkstančių autografuotų knygų kolekciją, Vilniaus knygų mugės išskirtinumą bei ypatingus susitikimus joje.
Analogų neturinti Vilniaus knygų mugė
R. Lapas jau daugiau nei dešimtmetį – nuo 2012 metų – ištikimai lankosi Vilniaus knygų mugėje. Kiekvieną apsilankymą kruopščiai dokumentuoja ir savo įspūdžiais dalijasi Čikagoje spausdinamo laikraščio „Draugas“ puslapiuose. Aprašydamas pirmąjį apsilankymą mugėje, R. Lapas negailėjo kritikos dėl tuo metu, jo manymu, per mažo renginio tarptautiškumo, tačiau dabar, paklaustas, kas jį vis sugrąžina į šį renginį, jis pabrėžia susitikimų ir mugės kultūrinės reikšmės svarbą:
„Viena pagrindinių priežasčių – susitikti su bendraminčiais ir bičiuliais, – teigia jis. – Vienas šilčiausių mano knygų mugės prisiminimų – malonus susitikimas su kalbotyrininku Zigmu Zinkevičiumi. Su juo buvau pažįstamas dar nuo 1976 metų, kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje. Sykį neplanuotai sutikau savo gerą bičiulį iš Vašingtono dr. Vitolį Vengrį, parengusį ne vieną knygą bei studiją apie senuosius ir naujuosius lietuviškus ekslibrisus. Tąkart jis man padovanojo savo parengtus ekslibrisų katalogus, žinoma, su autografu bei dedikacija.“
„Vilniaus knygų mugė visada turėjo savo šarmą. Beprotiškai pasiilgau Vilniaus ir pačios mugės. Ji yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, ir niekas šito negali iš manęs atimti ar išbraukti“, – sako pašnekovas.
Įdomu tai, kad be knygų, diskusijų ir susitikimų su autoriais R. Lapas mugėje ieško ir… personažo Snoopy. Jis kolekcionuoja suvenyrus, kuriuose vaizduojamas šis legendinis komiksų šuo, knygas apie šį veikėją ir visada viliasi atrasti ką nors naujo. Mugėje suradęs knygą apie Snoopy, susisiekė su jos vertėja Živile Bilotaite. Vaikiška knygelė keliavo iš Vilniaus į Kauną, kur buvo vertėjos autografuota, o vėliau pateko į R. Lapo kolekciją Čikagoje.
Kalbėdamas apie knygų muges kitose šalyse, jis pastebi, kad JAV nieko panašaus į Vilniaus knygų mugę nėra:
„Amerikoje knygų mugės dažniausiai būna profesinio pobūdžio, jos organizuojamos JAV bibliotekininkų sąjungos iniciatyva. Tokios atmosferos, kokią turi Vilniaus knygų mugė, niekur kitur nerasi.“
Gyvenimas tarp knygų
Paklaustas, kada susidomėjo knygomis, R. Lapas neslepia – tai jau savotiška liga, lydinti jį nuo vaikystės:
„Viskas prasidėjo septinto dešimtmečio viduryje, kai netoli mano gimtinės istorikas Jonas Dainauskas ir pedagogas Juozas Kreivėnas pastarojo garaže įkūrė knygyną. Su lietuvių kaimynų pagalba jie sukalė medines lentynas ir ten pradėjo pardavinėti knygas iš Lietuvos. Prisimenu, kaip keliais autobusais vykdavau į Sisiro priemiestį, kišenėse turėdamas dideles santaupas – tris ar penkis dolerius. Tai buvo mano „ligos“ pradžia.
Baigęs studijas ir supratęs, kad prancūzų filologo profesija man neatvers plačių galimybių kažkur įsidarbinti, pasirinkau bibliotekininkystę – tuomet knygos tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
1977 metais patekau į lietuvių kalbos kursus Lietuvoje, skirtus užsienio lietuviams. Kurso vadovas, knygotyros ir Mažosios Lietuvos specialistas Domas Kaunas, matydamas mano meilę knygai, nuolat pabrėždavo: jei lankomės pas istorikus, poetus ar rašytojus, būtina atsinešti jų knygas ir prašyti autografo ar dedikacijos. Vienas pirmųjų tokių apsilankymų įvyko pas rašytoją ir vertėją Haliną Korsakienę jos rezidencijoje Turniškėse. Vėliau užsimezgė draugystė su dailėtyrininke Ingrida Korsakaite, o dar po kelerių metų – ir su jos dukra, rašytoja Jurga Ivanauskaite. Taip viskas dėliojosi lyg domino kaladėlės, kurios krenta viena po kitos, ir formavo mano bibliotekos, o kartu ir gyvenimo, istoriją“, – pasakoja R. Lapas.
Istoriniai susitikimai Vilniaus knygų mugėje
Paklaustas, ar Vilniaus knygų mugė jam tampa proga papildyti savo įspūdingą autografų kolekciją, R. Lapas patvirtina, kad tokių atvejų tikrai būta. Kai kurie jų – net labai išskirtiniai.
„Kelis kartus specialiai iš Čikagos skraidinausi savo turimas knygas į mugę, kad autoriai jas pasirašytų. Pavyzdžiui, istoriko ir diplomato Broniaus Makausko „Lietuvos istoriją“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ir Pauliaus Jurkevičiaus knygą „Staltiesės ritmu“, – pasakoja jis.
Tačiau tarp daugybės autografų ir susitikimų būta ir itin ypatingų akimirkų, kurios išliko atmintyje visam gyvenimui.
„Paskutinį kartą lankydamasis Vilniaus knygų mugėje stovėjau eilėje prie Rašytojų sąjungos leidyklos stendo, kad savo biografiją, parašytą Aurelijos Arlauskienės, man pasirašytų operos solistė Irena Milkevičiūtė. Priėjau prie jos, pasveikinau Čikagos lietuvių vardu ir pakviečiau dar kartą pas mus apsilankyti. Ji labai nudžiugo, bet aš norėjau pajuokauti: „Žinote, mes vis dėlto pasilabiname kelis kartus per dieną.“ Ji nesuprato, ką turiu omenyje. Tuomet pridūriau: „Nebijokite, nuomos iš jūsų nereikalausiu.“ Dar labiau nustebusi, ji laukė paaiškinimo. Tada jai papasakojau, kad jos dailininkės Sofijos Veiverytės nutapytas portretas jau daugelį metų kabo mūsų namų valgomajame“, – su šypsena prisimena R. Lapas.
Šis paveikslas pasiekė jo namus nepaprastu keliu, istorija prasidėjo dar 1983-iaisiais, kai pašnekovas susipažino su S. Veiveryte.
„Tuo metu slapčia vyliausi, kad vieną dieną galėsiu jai pozuoti ir ji nutapys mano portretą. Ji tais pačiais metais atliko eskizus, o po metų savo dirbtuvėse parodė dar nebaigtą I. Milkevičiūtės portretą – Čio Čio San rolėje iš Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“. Jau tada norėjau jį įsigyti. Tačiau prireikė dar kelerių metų, kol tai tapo realybe.“
„Galiausiai 1989–1990 metais, kai važiavau į Lietuvą su misija parsivežti į JAV savo draugę, kad mes gyventume kaip vyras ir žmona, nutariau apsilankyti ir pas S. Veiverytę. Kartu su į ruloną susuktu I. Milkevičiūtės portretu teko pereiti tunelį iš Rytų į Vakarų Berlyną. Tai buvo trijų valandų kelionė labirintais. Kai šią istoriją papasakojau pačiai I. Milkevičiūtei, ji nušvito – sakė, kad ilgai svarstė, koks likimas galėjo ištikti šį paveikslą. Galiausiai ji paklausė, ar sutikčiau jį parduoti. Bet aš tik nusijuokiau – jei kada nors atsidurčiau gatvėje, būčiau ten su savo žmona ir I. Milkevičiūte. Taip ir gyvename – labai harmoningai, drauge su I. Milkevičiūtės atvaizdu“, – pasakoja R. Lapas.
Kukutis eina į knygų mugę
Komentuodamas šių metų Vilniaus knygų mugės temą „Kukutis eina į knygų mugę“, R. Lapas prisipažįsta, kad šis personažas jam yra tolimas.
„Kukutis man girdėtas kaip mūsų tautos legenda, tačiau man, kaip Amerikoje gimusiam lietuviui, jis nėra artimas. Beje, kaip ir pati grožinė literatūra“, – atvirai sako jis.
Įspūdinga keliasdešimties tūkstančių knygų R. Lapo asmeninė biblioteka Čikagoje atspindi jo paties interesus: knygotyrą, menotyrą, dailėtyrą, muzikologiją, istoriją, domėjimąsi Vilniumi ir lietuvių išeivija. Ir visgi joje galima rasti ir svarbiausių lietuvių literatūros klasikų knygų – daugelis jų su pačių autorių autografais. Paklaustas, ar tarp jų yra ir Marcelijaus Martinaičio pasirašytas egzempliorius, R. Lapas šypteli:
„Yra, ir ne vienas. Esu turėjęs galimybę su juo asmeniškai pabendrauti, kai kartu dalyvavome Santaros-Šviesos suvažiavime. Bet Kukučio autografo, deja, neturiu“, – juokaudamas priduria pašnekovas.
Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į knygų mugę“ vyks 2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.
