Svetlana Aleksijevič

Svetlana Aleksijevič yra baltarusių rašytoja, tiriamosios žurnalistikos atstovė ir žodinės istorijos kūrėja, rašanti rusų kalba ir kurianti įvairiais literatūriniais žanrais, įskaitant apsakymus, esė ir reportažus. Ji yra pirmoji Baltarusijos rašytoja, 2015 metais pelniusi Nobelio literatūros premiją „už daugiabalsę kūrybą – paminklą mūsų laikų kančiai ir drąsai“.

Svetlana Aleksijevič gimė 1948 m. Ivano-Frankivske, Ukrainoje, baltarusio ir ukrainietės šeimoje. Rašytoja užaugo ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Sovietų Sąjungoje ir dabartinėje Baltarusijoje, kur studijavo žurnalistiką, dirbo reportere ir mokytoja. Būdama žurnaliste, ji suplonino ribą tarp reportažo ir grožinės literatūros ir sukūrė savo negrožinės literatūros žanrą, kuriame sutelkia balsų chorą tam tikram dramatiškam istoriniam įvykiui aprašyti (pavyzdžiui, Antrajam pasauliniam karui, Afganistano karui, Černobylio katastrofai, Sovietų Sąjungos žlugimui). Jos „dokumentiniai romanai“ – tai „gyvoji istorija“, „artimiausias įmanomas priartėjimas prie tikro gyvenimo“. Dėl Sovietų Sąjungos ir vėliau Baltarusijos politinių režimų kritikos ir politinio aktyvumo Aleksijevič buvo priversta emigruoti iš abiejų totalitarinių valstybių. Vieni garsiausių rašytojos kūrinių yra „Karo veidas nemoteriškas“ (1985, 2020), „Paskutinieji liudytojai“ (1985, 2020), „Cinko berniukai“ (1990, 2017), „Černobylio malda“ (1997, 2020) ir „Laikas iš antrų rankų“ (2013, 2016, 2025).